Kategorija: Internetinės parduotuvės

Kas tas eZ Platform ir kodėl jis vis dar aktualus

Kai kalbame apie enterprise lygio turinio valdymo sistemas, dažniausiai pirmosiomis į galvą šauna WordPress, Drupal ar gal Sitecore. Bet yra dar vienas žaidėjas, kuris nusipelno dėmesio – eZ Platform. Tai ne kažkoks naujokas rinkoje; sistema turi ilgą istoriją, prasidėjusią dar 1999 metais kaip eZ Publish. 2015-aisiais ji buvo visiškai perprogramuota ir perdaryta į modernią platformą, paremtą Symfony framework’u.

eZ Platform (dabar oficialiai vadinamas Ibexa DXP) yra open-source enterprise CMS, sukurtas su PHP ir Symfony. Tai ne tik turinio valdymo sistema – tai pilnavertė skaitmeninės patirties platforma (Digital Experience Platform), skirta sudėtingiems projektams, kur reikia ne tik publikuoti turinį, bet ir valdyti jį keliais kanalais, kalbomis bei versijomis.

Kas įdomu – sistema nuo pat pradžių buvo kuriama su mintimi apie kūrėjus. Tai ne drag-and-drop konstruktorius marketingo specialistams, o rimtas įrankis, reikalaujantis techninio išmanymo. Jei jūsų komandoje yra PHP programuotojų, kurie dirba su Symfony, jie jaučiasi kaip namie.

Architektūra ir technologinis pagrindas

Vienas didžiausių eZ Platform privalumų – jo architektūra. Sistema pastatyta ant Symfony framework’o, o tai reiškia, kad gauname visą Symfony ekosistemą, bundle’us, komponentus ir bendruomenę. Tai ne kažkoks custom sprendimas, kuris reinvent’ina ratą – tai gerai apgalvotas pasirinkimas naudoti patikrintus įrankius.

Turinio modelis eZ Platform yra tikrai lankstus. Vietoj tradicinių „post” ir „page” tipų, čia turime Content Types, kuriuos galima konfigūruoti kaip tik norite. Norite sukurti sudėtingą produkto struktūrą su dešimtimis laukų, ryšiais tarp objektų ir versijų valdymu? Prašom. Reikia paprasto blog’o? Irgi veikia.

Sistema naudoja Repository pattern’ą turinio valdymui, kas reiškia, kad viskas vyksta per aiškiai apibrėžtą API. Tai labai palengvina testavimą ir leidžia atskirti verslo logiką nuo duomenų sluoksnio. Programuotojams, kurie vertina clean code principus, tai tikras malonumas.

Duomenų bazė ir našumas

eZ Platform gali dirbti su MySQL, PostgreSQL ar MariaDB. Turinio struktūra duomenų bazėje yra gana sudėtinga – sistema saugo ne tik patį turinį, bet ir jo metaduomenis, versijas, vertimus, teises. Tai kartais gali atrodyti kaip overkill, bet kai reikia valdyti tūkstančius turinio objektų su sudėtingomis priklausomybėmis, tokia struktūra save pateisina.

Našumo prasme eZ Platform nėra greičiausias iš dėžutės. Bet čia ir nėra kažkoks trūkumas – tai enterprise sistema, kuri prioritizuoja funkcionalumą ir patikimumą. Su tinkamu cache’inimu (Varnish, Redis), CDN ir optimizuotomis užklausomis galima pasiekti puikių rezultatų. Svarbu tik nuo pat pradžių galvoti apie architektūrą.

Turinio valdymas praktikoje

Administravimo sąsaja eZ Platform yra moderniška ir pakankamai intuityvi, nors ir reikalauja šiek tiek įpratimo. Tai ne WordPress dashboard’as, kuriame viską supranti per penkias minutes. Bet kai įsigilinsite, suprasite logiką – viskas sukasi apie Content Tree, kuriame turinys organizuojamas hierarchiškai.

Viena iš stipriausių platformos pusių – daugiakalbystė. Sistema nuo pat pradžių buvo kuriama su mintimi apie tarptautinius projektus. Galite turėti turinį 20-yje kalbų, kiekvienai kalbai nustatyti skirtingus laukus, valdyti vertimų būsenas. Tai ne kažkoks afterthought – tai core funkcionalumas.

Versijų valdymas taip pat įmontuotas giliai į sistemą. Kiekvienas turinio pakeitimas sukuria naują versiją, galite grįžti atgal, palyginti skirtumus, publikuoti juodraščius. Jei dirbate su komanda, kur keli žmonės redaguoja tą patį turinį, tai išgelbsti gyvybes.

Workflow ir teisių valdymas

Enterprise projektams kritiškai svarbus yra workflow valdymas. eZ Platform turi įmontuotą workflow sistemą, kuri leidžia apibrėžti publikavimo procesus. Pavyzdžiui, turinys gali eiti per kelis patvirtinimo etapus: redaktorius sukuria, vyresnysis redaktorius peržiūri, vadybininkas patvirtina.

Teisių sistema yra labai granuliuota. Galite nustatyti teises ne tik pagal vartotojų roles, bet ir pagal turinio tipus, konkrečias Content Tree šakas, net pagal atskirus laukus. Tai suteikia neįtikėtiną kontrolę, bet kartu reikalauja kruopštaus planavimo. Blogai sukonfigūruotos teisės gali tapti košmaru.

Kūrėjų patirtis ir plėtojimas

Jei esate PHP programuotojas su Symfony patirtimi, eZ Platform jums patiks. Viskas organizuota pagal Symfony best practices – bundle’ai, service container’iai, event dispatcher’iai. Galite naudoti Doctrine, Twig, visus įprastus įrankius.

Platformos API yra gerai dokumentuotas ir logiškas. Norite gauti turinį? Naudojate SearchService. Reikia sukurti naują content objektą? ContentService. Viskas aiškiai atskirta ir testuojama. Tai ne WordPress, kur kartais reikia ieškoti funkcijos, kuri daro tai, ko tau reikia, tarp tūkstančių global funkcijų.

Twig template’ai yra standartinis būdas kurti frontend’ą. Sistema pateikia daug helper’ių turinio atvaizdavimui, bet kartu nevaržo – galite rašyti savo logiką kaip norite. Field Type sistema leidžia kurti custom laukų tipus, jei standartinių nepakanka.

REST API ir headless galimybės

Šiais laikais svarbu, kad CMS galėtų veikti kaip headless sprendimas. eZ Platform turi REST API, kuris leidžia pasiekti visą turinio valdymo funkcionalumą. Galite statyti React, Vue ar Angular frontend’ą, o eZ Platform naudoti tik kaip turinio saugyklą.

GraphQL palaikymas taip pat yra įmanomas per papildomus bundle’us. Tai ypač patogu, kai kuriate mobilias aplikacijas ar PWA, kur reikia efektyviai užklausinėti tik reikalingus duomenis.

API dokumentacija yra išsami, bet kartais trūksta praktinių pavyzdžių. Čia praverčia bendruomenė ir Stack Overflow – nors ji mažesnė nei WordPress ar Drupal, bet žmonės aktyvūs ir padeda.

Ekosistema ir integracijų galimybės

eZ Platform nėra izoliuota sala. Sistema turi integracijas su daugeliu populiarių įrankių. E-commerce? Galite integruoti su Sylius ar custom sprendimu. Marketing automation? Yra bundle’ų Salesforce, HubSpot integracijai. Analytics? Google Analytics, Matomo – viskas veikia.

Composer pagrindas reiškia, kad bet kurią PHP biblioteką galite lengvai prijungti. Tai suteikia neribotą lankstumą. Reikia integruoti su legacy sistema? Parašote service’ą, užregistruojate jį container’yje, ir viskas veikia.

Bundle’ų ekosistema nėra tokia plati kaip Drupal modulių ar WordPress plugin’ų, bet kokybė dažnai geresnė. Daugelis bundle’ų yra palaikomi pačios eZ Systems (dabar Ibexa) arba patikimų partnerių. Tai reiškia, kad mažiau rizikos susidurti su apleistais ar nesaugiomis priedais.

Cloud hosting ir DevOps

eZ Platform gali būti hostinamas bet kur, kur veikia PHP ir Symfony. Tradicinis LAMP stack’as veikia, bet geriau naudoti modernesnę infrastruktūrą. Docker konteineriai yra puikus pasirinkimas – oficialūs image’ai egzistuoja ir reguliariai atnaujinami.

Platform.sh yra rekomenduojamas hosting’as (eZ Systems turi glaudų ryšį su jais), bet galite naudoti AWS, Google Cloud, Azure ar bet kurį kitą cloud provider’į. Svarbu tik tinkamai sukonfigūruoti cache’inimą, session valdymą ir file storage.

CI/CD pipeline’ų kūrimas su eZ Platform yra straightforward. Composer install, asset’ų kompiliavimas, testų paleidimas, deployment – viskas veikia kaip su bet kuriuo Symfony projektu. GitLab CI, GitHub Actions, Jenkins – pasirinkite ką norite.

Licencijavimas ir kainų klausimas

Čia reikia būti atiems. eZ Platform turi dvi versijas: Community Edition (nemokama, open-source) ir Enterprise Edition (mokama). Community versija yra visiškai funkcionalus CMS, bet trūksta kai kurių enterprise funkcijų – pavyzdžiui, Page Builder’io, kai kurių workflow galimybių, premium support’o.

Enterprise licencijos kaina nėra vieša ir priklauso nuo projekto masto. Kalbame apie tūkstančius eurų per metus, o dideliems projektams – dešimtis tūkstančių. Tai ne WordPress su $50 premium plugin’u. Bet jei jūsų projektas tikrai enterprise lygio, šios kainos yra pagrįstos.

Svarbu suprasti, kad mokate ne tik už software’ą, bet ir už support’ą, saugumo atnaujinimus, konsultacijas. Ibexa komanda yra profesionali ir responsive. Jei kažkas neveikia, negaišite savaičių ieškodami sprendimo forumuose – tiesiog kreipiatės ir gaunate pagalbą.

Jei biudžetas ribotas, Community Edition yra visiškai geras pasirinkimas. Galite pradėti su ja, o vėliau, jei projektas auga, pereiti prie Enterprise. Migracija nėra sudėtinga.

Kada eZ Platform yra tinkamas pasirinkimas

Ne kiekvienam projektui reikia eZ Platform. Jei kuriate paprastą corporate website su keliais puslapiais, tai overkill. WordPress ar net statinis generatorius bus geresnis pasirinkimas. Bet yra scenarijai, kur eZ Platform spindi.

Pirma, daugiakalbiai projektai su sudėtinga turinio struktūra. Jei turite tarptautinę organizaciją, kur turinys turi būti valdomas 15-oje kalbų, su skirtingais workflow’ais kiekvienai rinkai, eZ Platform save pateisina. Sistema nuo pat pradžių buvo kuriama būtent tokiems atvejams.

Antra, projektai, kur turinys yra labai struktūruotas ir tarpusavyje susijęs. Pavyzdžiui, produktų katalogas su tūkstančiais SKU, kur kiekvienas produktas turi ryšius su kategorijomis, susijusiais produktais, dokumentais, medijomis. eZ Platform turinio modelis puikiai tvarko tokius atvejus.

Trečia, kai reikia griežto versijų valdymo ir audit trail. Reguliuojamose industrijose (finansai, medicina, valdžios sektorius) svarbu žinoti, kas, kada ir ką pakeitė. eZ Platform viską logina ir saugo.

Komandos reikalavimai

Svarbu turėti tinkamą komandą. eZ Platform nėra sistema, kurią gali perduoti junior’ui ir tikėtis, kad viskas veiks. Reikia programuotojų, kurie supranta Symfony, OOP principus, design pattern’us. Jei jūsų komanda dirba su WordPress ir jQuery, bus sunku.

Frontend kūrėjams reikia mokėti Twig, suprasti, kaip veikia Symfony asset’ai, galbūt Webpack ar kiti build įrankiai. Tai ne theme’o įdiegimas – tai pilnavertis web aplikacijos kūrimas.

DevOps pusėje reikia žmonių, kurie supranta Linux, web serverių konfigūraciją, cache’inimo strategijas, deployment procesus. Jei visa jūsų infrastruktūra yra shared hosting’as su cPanel, eZ Platform bus iššūkis.

Realybė ir ateities perspektyvos

Būkime sąžiningi – eZ Platform nėra populiariausias CMS rinkoje. WordPress valdo ~40% visų website’ų, Drupal turi didžiulę bendruomenę, net Joomla turi daugiau instaliacijų. eZ Platform yra niche žaidėjas, orientuotas į enterprise segmentą.

Bet tai nebūtinai blogai. Mažesnė bendruomenė reiškia mažiau spam’o, geresnę signal-to-noise ratio forumuose, profesionalesnę aplinką. Žmonės, kurie dirba su eZ Platform, dažniausiai yra patyrę programuotojai, ne hobistai.

Ibexa (kompanija už eZ Platform) aktyviai plėtoja produktą. Reguliarūs release’ai, naujos funkcijos, saugumo pataisymai – viskas vyksta. Perėjimas nuo eZ Platform pavadinimo prie Ibexa DXP rodo ambicijas tapti ne tik CMS, bet pilnaverte skaitmeninės patirties platforma.

Konkurencija su Sitecore, Adobe Experience Manager ar Contentful yra reali. Bet eZ Platform/Ibexa turi savo nišą – tai open-source sprendimas su enterprise galimybėmis, kuris nekainuoja šešiaženklių sumų. Tai middle ground tarp nemokamų open-source CMS ir brangių proprietary platformų.

Technologiškai platforma yra paremta ant tvirto pagrindo. Symfony niekur nedingsta, PHP evoliucionuoja (versija 8.x atneša tikrai gerų dalykų), API-first požiūris tampa standartu. eZ Platform seka šias tendencijas ir adaptuojasi.

Jei renkate CMS dideliam projektui, kur biudžetas leidžia investuoti į kokybišką sprendimą, bet nenorite būti pririšti prie vieno vendor’iaus (kaip su proprietary sistemomis), eZ Platform/Ibexa DXP tikrai verta dėmesio. Taip, mokymosi kreivė statesne, taip, reikės investuoti į komandą, bet ilgalaikėje perspektyvoje gausite stabilią, lankstų ir galingą platformą, kuri tarnaus daugelį metų.

Kodėl šis pasirinkimas vis dar svarbus 2025-aisiais

Kiekvieną savaitę gaunu bent kelis klausimus nuo klientų ir kolegų: „Ką rinktis – Shopify ar WooCommerce?” Ir žinot ką? Atsakymas niekada nėra vienareikšmis. Per pastaruosius kelerius metus išbandžiau abi platformas dešimtyse projektų, ir galiu pasakyti, kad kiekviena turi savo „sweet spot” – situacijų, kur ji tikrai spindi.

Problema ta, kad dauguma straipsnių šia tema arba akivaizdžiai šališki (nes rašomi affiliate marketingo tikslais), arba pasenę. E-komercijos pasaulis keičiasi baisiai greitai – tai, kas buvo tiesa prieš dvejus metus, dabar gali būti visiškai neaktualu. Todėl šiame straipsnyje pabandysiu išdėstyti realią situaciją, remiantis praktine patirtimi, o ne teoriniais svarstymais ar produktų aprašymais.

Kas iš tikrųjų slypi už šių platformų

Pradėkime nuo pagrindų, nes čia slypi esminis skirtumas. Shopify yra SaaS (Software as a Service) sprendimas – tai reiškia, kad jūs mokate mėnesinį mokestį ir gaunate viską iš karto: hostingą, saugumą, atnaujinimus, pagrindinę funkcionalumą. Tai kaip nuomojamas butas – įeini ir gyveni, bet negali griauti sienų.

WooCommerce, kita vertus, yra WordPress įskiepis – tai reiškia, kad jums reikia patiems pasirūpinti hostingu, domenu, saugumu, atsarginėmis kopijomis. Tai labiau primena namo statybą – turite visišką laisvę, bet ir atsakomybė už viską gula ant jūsų pečių.

Šis fundamentalus skirtumas lemia beveik viską toliau. Ir čia nėra „geresnio” ar „blogesnio” varianto – yra tik tai, kas labiau tinka konkrečiai situacijai.

Praktiškai kalbant, Shopify pradėti galite per kelias minutes. Užsiregistravote, pasirinkote temą, įkėlėte produktus – ir jau galite priimti užsakymus. Su WooCommerce procesas užtruks ilgiau: reikia įsigyti hostingą, įdiegti WordPress, suinstaliuoti WooCommerce, sukonfigūruoti mokėjimo sistemas, SSL sertifikatą ir t.t. Jei turite techninių įgūdžių, tai gali užtrukti kelias valandas. Jei ne – gali tapti tikru galvos skausmu.

Kainų klausimas: kas tikrai kainuoja pigiau

Čia prasideda įdomiausia dalis, nes paviršutiniškai viskas atrodo paprasta. Shopify Basic planas kainuoja $39/mėn, o WooCommerce įskiepis yra nemokamas. Atviras ir uždarytas atvejis, tiesa? Ne taip greitai.

Realybė yra tokia: su Shopify jūs žinote, kiek mokėsite. Bazinis planas + temos kaina (jei perkat premium) + įskiepiai, kurių tikrai prireiks. Vidutiniškai išeina kažkur $70-150/mėn priklausomai nuo poreikių. Plius transakcijų mokesčiai – 2% nuo kiekvienos pardavimo, jei nenaudojate Shopify Payments (o Lietuvoje tiesioginė integracija su Shopify Payments neveikia, tai čia svarbu).

Su WooCommerce skaičiuoti sudėtingiau. Hostingas – nuo $10 iki $100+/mėn priklausomai nuo traffiko ir pasirinkto tiekėjo. Geras hostingas e-komercijai nėra pigus, nes jums reikia stabilumo ir greičio. Plius SSL sertifikatas (dažnai įtrauktas į hostingą, bet ne visada), premium tema ($50-100 vienkartinis), būtini įskiepiai (mokėjimų sistemos, SEO, saugumo sprendimai – dar $100-300/metus).

Iš savo praktikos galiu pasakyti: mažam projektui (iki 100 užsakymų per mėnesį) WooCommerce dažniausiai išeina pigiau – apie $30-50/mėn. Bet kai verslas auga, skirtumas mažėja. Kai pasiekiate 500+ užsakymų per mėnesį, jums prireiks geresnio hostingo, papildomų saugumo priemonių, galbūt CDN – ir staiga WooCommerce nebeatrodo toks pigus.

Paslėptos išlaidos, apie kurias niekas nekalba

Yra dar vienas aspektas – laiko kaina. Su Shopify jūs nekraunate galvos dėl techninių dalykų. Atsinaujinimai vyksta automatiškai, saugumo pataisymai įdiegiami be jūsų dalyvavimo, serverių priežiūra – ne jūsų problema. Tai leidžia sutelkti dėmesį į verslą.

Su WooCommerce jums reikės skirti laiko techninei priežiūrai. WordPress atnaujinimai, įskiepių suderinamumas, saugumo monitoringas, atsarginės kopijos. Jei darote viską patys – tai jūsų laikas. Jei samdote specialistą – tai papildomos išlaidos. Vidutiniškai techninei WooCommerce parduotuvės priežiūrai reikia 3-5 valandų per mėnesį. Jei jūsų valanda kainuoja $50, tai dar +$150-250/mėn prie biudžeto.

Funkcionalumas ir galimybės: kas ką gali

Čia WooCommerce turi akivaizdų pranašumą – jūs galite padaryti beveik bet ką. Turite keistą verslo modelį? Reikia specifinės integracijos su jūsų sandėlio sistema? Norite sudėtingų nuolaidų taisyklių? Su WooCommerce ir geru programuotoju tai įmanoma. Platforma yra visiškai atviro kodo, galite modifikuoti kiekvieną eilutę.

Shopify yra labiau ribotas, bet tik teoriškai. Praktikoje, 95% įprastų e-komercijos poreikių Shopify padengia puikiai. Yra App Store su tūkstančiais įskiepių. Taip, kai kurie dalykai reikalauja mokamų aplikacijų, bet dažniausiai jos veikia gerai ir nesukelbia konfliktų.

Kur WooCommerce tikrai priekyje:

• Turinio marketingas – kadangi tai WordPress, jūs turite galingiausią pasaulyje turinio valdymo sistemą. Jei jūsų strategija apima daug bloginimo, SEO turinio, tai WooCommerce yra natūralus pasirinkimas.
• Sudėtingi produktai – jei parduodate produktus su daugybe variantų, sudėtingomis konfigūracijomis, WooCommerce suteikia daugiau lankstumo.
• Specifinės integracijos – galite integruoti su bet kuo, nes turite prieigą prie viso kodo.
• Multisite projektai – jei valdote kelias parduotuves su bendra infrastruktūra, WordPress multisite + WooCommerce gali būti efektyvus sprendimas.

Kur Shopify priekyje:

• Mobilioji prekyba – Shopify turi puikias mobiliąsias aplikacijas valdymui ir net POS sprendimus fizinėms parduotuvėms.
• Tarptautinė prekyba – Shopify Markets leidžia lengvai valdyti kelias valiutas, mokesčius, pristatymo zonas.
• Pažangūs checkout’ai – Shopify checkout puslapis yra optimizuotas konversijai ir jūs negalite jo labai keisti (kas iš tikrųjų yra gerai).
• Greitis ir stabilumas – Shopify infrastruktūra kainuoja milijonus, ir tai jaučiasi. Parduotuvės kraunasi greitai net per didžiausią apkrovą.

Techninis sudėtingumas ir mokymosi kreivė

Būkime sąžiningi – Shopify yra daug paprastesnis naudoti. Sąsaja intuityvi, dokumentacija puiki, ir dauguma dalykų veikia „iš dėžės”. Mano mama galėtų susikurti Shopify parduotuvę (ir ji nėra IT srityje). Su WooCommerce – vargu.

WooCommerce reikalauja bent bazinių WordPress žinių. Jums reikės suprasti, kaip veikia temos, įskiepiai, kaip redaguoti puslapius, kaip tvarkyti produktų kategorijas. Tai nėra raketos mokslas, bet tikrai reikia laiko išmokti.

Štai realus pavyzdys iš praktikos: prieš pusmetį padėjau draugui paleisti parduotuvę rankdarbiams. Jis turėjo apie 50 produktų ir norėjo kažko paprasto. Pasiūliau Shopify. Per savaitgalį jis pats viską sukonfigūravo, įkėlė produktus, susitvarkė mokėjimus. Parduotuvė veikia puikiai, ir jis niekada neprašė mano pagalbos techniniais klausimais.

Kitas atvejis – klientas su specifiniais poreikiais: reikėjo integracijos su ERP sistema, sudėtingų nuolaidų taisyklių B2B klientams, specifinio produktų filtravimo. Čia pasirinkome WooCommerce, bet projektui prireikė 2 mėnesių darbo ir nemažo biudžeto.

Kas nutinka, kai kažkas neveikia

Su Shopify – rašote į palaikymo komandą. Jie atsako per kelias valandas (kartais minutes), ir dažniausiai išsprendžia problemą. Jei problema dėl trečios šalies aplikacijos – nukreipia pas tos aplikacijos kūrėjus.

Su WooCommerce – priklauso. Jei problema su pačiu WooCommerce įskiepiu, galite kreiptis į jų palaikymą (bet jie padės tik su baziniais dalykais). Jei problema su tema ar kitu įskiepiu – kreipiatės pas jų kūrėjus. Jei problema dėl hostingo – pas hosting’ą. Jei problema dėl to, kaip visa tai sąveikauja – sėkmės. Dažniausiai reikia samdyti programuotoją.

Aš pats esu susidūręs su situacijomis, kur WooCommerce parduotuvė nustojo veikti po WordPress atnaujinimo, nes vienas įskiepis nebuvo suderinamas su nauja versija. Užtruko 3 valandas išsiaiškinti ir išspręsti. Su Shopify tokių situacijų tiesiog nebūna.

SEO ir marketingo galimybės

Čia nuomonės labai skiriasi, ir aš noriu būti objektyvus. Yra mitas, kad WooCommerce yra geresnis SEO, nes tai WordPress. Iš dalies tiesa, bet ne taip paprasta.

WooCommerce privalumai SEO srityje:

• Visiškas URL struktūros kontrolė
• Galimybė naudoti galingus SEO įskiepius kaip Yoast ar Rank Math
• Lengviau kurti turiningus produktų aprašymus su įvairiomis medijomis
• Geresnės bloginimo galimybės (nes tai WordPress)
• Galimybė optimizuoti kiekvieną puslapio elementą

Shopify privalumai SEO srityje:

• Puikus techninis SEO „iš dėžės” (greitis, mobile-friendly, struktūruoti duomenys)
• Automatiniai sitemap’ai ir robots.txt
• CDN visuose planuose (puikus puslapių greitis visame pasaulyje)
• Mažiau techninių problemų, kurios galėtų pakenkti SEO

Realybė tokia: abi platformos gali puikiai reitinguotis Google. Esu matęs Shopify parduotuves pirmuose puslapiuose konkurencingais raktažodžiais, ir matęs WooCommerce parduotuves, kurios reitinguojasi prastai. SEO sėkmė 80% priklauso nuo jūsų pastangų (turinys, nuorodos, optimizacija), o ne nuo platformos.

Kur WooCommerce tikrai geresnis – jei jūsų strategija apima daug turinio kūrimo. Pavyzdžiui, jei parduodate žvejybos įrangą ir norite turėti išsamų blogą su straipsniais, vadovais, video – WordPress/WooCommerce yra natūralus pasirinkimas. Shopify blogas yra funkcionalus, bet ne toks galingas.

Saugumas ir priežiūra: kas miega ramiau

Saugumo klausimas yra kritinis e-komercijai. Jūs tvarkote klientų duomenis, mokėjimų informaciją – bet kokia brecha gali būti katastrofiška.

Su Shopify jūs galite miegoti ramiai. Jie investuoja milijonus į saugumą, turi dedikuotą komandą, atitinka visus PCI DSS reikalavimus. Jūsų parduotuvė yra taip pat saugi kaip Amazon ar bet kuri kita didelė platforma. Atnaujinimai, pataisymai, monitoringas – viskas vyksta automatiškai.

Su WooCommerce saugumas yra jūsų atsakomybė. Tai nereiškia, kad WooCommerce yra nesaugus – bet jums reikia aktyviai tuo rūpintis:

• Reguliariai atnaujinti WordPress, WooCommerce ir visus įskiepius
• Naudoti saugumo įskiepius (Wordfence, Sucuri ar panašius)
• Turėti stiprius slaptažodžius ir dviejų faktorių autentifikaciją
• Reguliariai daryti atsargines kopijas
• Monitoruoti įtartinę veiklą
• Pasirinkti gerą hostingą su saugumo funkcijomis

Statistika rodo, kad WordPress svetainės (įskaitant WooCommerce) yra dažnesni įsilaužimų taikiniai nei Shopify parduotuvės. Bet tai daugiausia dėl to, kad WordPress yra populiariausias CMS pasaulyje ir dažnai naudojamas su pasenusiais įskiepiais ar silpnais slaptažodžiais.

Jei gerai prižiūrite WooCommerce parduotuvę, ji gali būti tokia pat saugi kaip Shopify. Bet tai reikalauja pastangų ir žinių. Aš asmeniškai esu matęs keliolika įsilaužimų į WooCommerce parduotuves – visuomet dėl pasenusių įskiepių ar silpnų slaptažodžių. Niekada nemačiau įsilaužimo į Shopify parduotuvę.

Kada rinktis ką: praktinės rekomendacijos

Gerai, užtenka teorijos. Štai mano rekomendacijos remiantis realia patirtimi:

Rinkitės Shopify, jei:

• Esate naujokas e-komercioje ir neturite techninių įgūdžių
• Norite greitai paleisti parduotuvę ir sutelkti dėmesį į verslą, ne techniką
• Planuojate tarptautinę prekybą su keliomis valiutomis
• Jums svarbus mobilusis valdymas ir POS funkcionalumas
• Nenorite rūpintis technine priežiūra, saugumu, atnaujinimais
• Parduodate standartinius produktus be labai specifinių reikalavimų
• Turite biudžetą nuolatinėms mėnesinėms išlaidoms

Rinkitės WooCommerce, jei:

• Turite technines žinias arba biudžetą programuotojui
• Jums reikia specifinio funkcionalumo, kurio Shopify negali suteikti
• Turinys ir bloginimas yra svarbi jūsų strategijos dalis
• Norite visišką kontrolę ir galimybę modifikuoti bet ką
• Jau turite WordPress svetainę ir norite pridėti e-komerciją
• Parduodate labai sudėtingus produktus su daugybe konfigūracijų
• Jums reikia specifinių integracijų su kitomis sistemomis
• Norite išvengti nuolatinių mėnesinių mokesčių (nors realiai vis tiek mokėsite už hostingą)

Dar vienas aspektas, kurį verta apsvarstyti – verslo mastas. Jei planuojate augti iki labai didelių apimčių (milijonai apyvartos per metus), abi platformos gali tai atlaikyti, bet skirtingai:

Shopify turi Shopify Plus planą dideliems verslams – tai kainuoja nuo $2000/mėn, bet suteikia pažangių funkcijų, dedikuotą palaikymą, neribotą našumą. Daugelis žinomų prekių ženklų naudoja Shopify Plus.

WooCommerce gali aptarnauti ir labai didelius projektus, bet jums reikės rimtos infrastruktūros – dedikuotų serverių, CDN, optimizacijos. Tai gali būti pigiau nei Shopify Plus, bet reikalauja rimtos techninės komandos.

Hibridiniai sprendimai ir alternatyvos

Kartais geriausias atsakymas yra „nei vienas, nei kitas” arba „abu”. Esu dirbęs su projektais, kur:

• Pagrindinis turinys ir blogai buvo WordPress, o parduotuvė – Shopify (sujungta per custom dizainą)
• Kelios parduotuvės skirtingoms rinkoms – viena Shopify, kita WooCommerce, priklausomai nuo specifikos
• Naudojamos kitos platformos kaip BigCommerce ar Magento specifiniams poreikiams

Nebijokite galvoti už įprastų rėmų. Kartais geriausias sprendimas nėra „A arba B”, o kūrybingas derinys.

Realūs skaičiai ir ko tikėtis pirmaisiais metais

Pabaigai noriu pasidalinti realiais skaičiais iš projektų, su kuriais dirbau. Tai padės jums geriau suprasti, ko tikėtis.

Mažas projektas (Shopify):
Mėnesinis planas: $39
Aplikacijos (email marketing, reviews, SEO): $30
Tema: $180 (vienkartinis)
Pirmųjų metų išlaidos: ~$1000
Laiko investicija: 5-10 val/mėn valdymui

Mažas projektas (WooCommerce):
Hostingas: $25/mėn
Tema: $80 (vienkartinis)
Įskiepiai: $150/metus
SSL ir kiti: $50/metus
Pirmųjų metų išlaidos: ~$580
Laiko investicija: 10-15 val/mėn valdymui ir priežiūrai

Vidutinis projektas (Shopify):
Mėnesinis planas: $105 (Shopify plan)
Aplikacijos: $100/mėn
Custom tema: $2000 (vienkartinis)
Pirmųjų metų išlaidos: ~$4500
Laiko investicija: 10-15 val/mėn

Vidutinis projektas (WooCommerce):
Hostingas (VPS): $80/mėn
Custom tema: $3000 (vienkartinis)
Premium įskiepiai: $500/metus
Priežiūra (jei samdote): $150/mėn
Pirmųjų metų išlaidos: ~$6300
Laiko investicija: 5-10 val/mėn (jei samdote priežiūrą)

Kaip matote, skaičiai gali labai skirtis priklausomai nuo projekto dydžio ir specifikos. Bet bendras principas: Shopify paprastesnis ir nuoseklesnis, WooCommerce gali būti pigesnis mažiems projektams, bet brangėja augant.

Ką daryti dabar: praktiniai žingsniai sprendimui priimti

Jei vis dar nesate tikri, štai ką rekomenduoju:

1. Išbandykite abi platformas. Shopify turi 14 dienų nemokamą trial’ą. WooCommerce galite įsidiegti ant pigaus hostingo ar net lokaliai. Praleiskite kelias valandas su kiekviena platforma – pajusite, kuri labiau tinka jūsų mąstymo būdui.

2. Surašykite savo specifinius poreikius. Ne abstrakčius dalykus kaip „geras SEO” ar „lengva naudoti”, o konkrečius: „reikia integracijos su X sistema”, „turiu 500 produktų su 10 variantų kiekvienas”, „noriu pardavinėti 5 šalyse”. Tada patikrinkite, kaip kiekviena platforma tai sprendžia.

3. Paskaičiuokite realų biudžetą. Ne tik platformos kainą, bet ir visas susijusias išlaidas: dizainą, įskiepius, priežiūrą, jūsų laiką. Būkite realistai – jei neturite techninių įgūdžių, WooCommerce jums kainuos daugiau nei atrodo.

4. Pagalvokite apie ateitį. Kur norite būti po 2-3 metų? Jei planuojate greitai augti, Shopify infrastruktūra gali būti saugiau. Jei planuojate labai specifinę nišą su unikalia logika, WooCommerce lankstumas gali būti būtinas.

5. Pasikalbėkite su žmonėmis, kurie naudoja šias platformas. Reddit, Facebook grupės, LinkedIn – yra daug bendruomenių, kur galite užduoti klausimus ir gauti realius atsakymus.

Pats svarbiausias patarimas: nebijokite klysti. Jei pasirinksite vieną platformą ir po metų suprasite, kad kita būtų buvusi geresnė – galite migruoti. Taip, tai nėra paprasta ir kainuoja pinigų, bet tai įmanoma. Esu padėjęs klientams migruoti iš Shopify į WooCommerce ir atvirkščiai. Svarbiausia – pradėti, o ne amžinai analizuoti ir niekada nepaleisti parduotuvės.

Abiejų platformų bendruomenės yra milžiniškos, dokumentacija išsami, pagalbos galite rasti. Neegzistuoja „blogos” platformos – tik netinkamas pasirinkimas konkrečiai situacijai. Ir dažniausiai bet kuris pasirinkimas yra geresnis nei jokio pasirinkimo.

Paskutinis dalykas, kurį noriu pasakyti: technologija yra tik įrankis. Svarbiausias jūsų e-komercijos sėkmės faktorius nėra tai, ar naudojate Shopify ar WooCommerce. Tai jūsų produktai, klientų aptarnavimas, marketingas, kainodara. Gera parduotuvė gali sėkmingai veikti ant bet kurios platformos. Bloga parduotuvė žlugs net su geriausia technologija. Taigi pasirinkite platformą, kuri leidžia jums sutelkti dėmesį į tai, kas tikrai svarbu – į jūsų verslą ir klientus.

Kai projektuoji svetainę ar aplikaciją, kuri turi veikti keliomis kalbomis, turinys tampa tikru galvos skausmu. Viena kalba – dar nieko, bet kai reikia valdyti tą patį turinį lietuviškai, angliškai, vokiškai ir dar keliais variantais, pradedi svajoti apie paprastesnius laikus. Čia ir ateina į pagalbą Prismic CMS – headless turinio valdymo sistema, kuri daugiakalbį turinį tvarko gana elegantiškai.

Kodėl headless CMS daugiakalbiam projektui

Prismic priklauso headless CMS kategorijai, o tai reiškia, kad jis neturi savo frontend’o – tiesiog teikia turinį per API. Skamba paprasta, bet šis požiūris turi didžiulę reikšmę daugiakalbiam turiniui. Tradicinės CMS, kaip WordPress ar Drupal, dažnai reikalauja įvairių pluginų ir workaround’ų, kad normaliai veiktų su keletu kalbų. Prismic šią funkciją turi iš dėžės.

Kas man patinka – nebereikia galvoti apie tai, kaip frontend’as atvaizduos turinį. Gali naudoti React, Vue, Next.js, Nuxt ar net vanilla JavaScript. Prismic tiesiog duoda JSON’ą, o tu su juo darai ką nori. Tai ypač patogu, kai dirbi su komanda, kur frontend ir backend developeriai dirba atskirai, arba kai vienas projektas turi kelias platformas – web, mobile app, digital signage.

Kaip Prismic tvarko kalbas

Prismic daugiakalbės funkcijos veikia per tai, ką jie vadina „locales”. Sukuri pagrindinę kalbą (master locale) ir tada pridedi papildomas. Kiekvienas content type’as automatiškai tampa prieinamas visose sukonfigūruotose kalbose. Tai nėra kažkoks rocket science, bet implementacija tikrai patogi.

Praktiškai tai atrodo taip: sukuri dokumentą anglų kalba, ir Prismic automatiškai sukuria tuščius to paties dokumento variantus kitoms kalboms. Tuomet content editoriai gali užpildyti kiekvieną kalbos versiją atskirai. Svarbu suprasti, kad kiekviena kalbos versija yra atskiras dokumentas su savo ID, bet jie susieti tarpusavyje per „alternate languages” ryšį.

Štai kaip tai atrodo kode, kai nori gauti dokumentą su visomis jo kalbų versijomis:

const document = await client.getByUID('page', 'homepage', {
  lang: 'lt-lt'
});

// Gauni visas alternatyvias kalbas
const alternateLanguages = document.alternate_languages;

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti iš anksto – Prismic nenaudoja standartinių ISO kalbų kodų. Jie naudoja lowercase formatą su brūkšneliu, pvz., „en-us”, „lt-lt”, „de-de”. Tai gali būti šiek tiek neįprasta, jei esi įpratęs prie „en_US” ar „en-GB” formatų, bet greitai pripranti.

Struktūros kūrimas su custom types

Prismic dirba su custom types – tai kaip blueprint’ai tavo turiniui. Sukuri custom type’ą, apibrėži laukus, ir tada gali kurti neribotą kiekį dokumentų pagal tą šabloną. Kai dirbi su daugiakalbiu turiniu, svarbu suprasti, kad custom type struktūra yra ta pati visoms kalboms – keičiasi tik turinys.

Pavyzdžiui, jei kuri blog post custom type’ą su laukais „title”, „author”, „content” ir „featured_image”, visi šie laukai bus prieinami visose kalbose. Bet čia ir slypi vienas niuansas – ne viskas turėtų būti verčiama. Pavyzdžiui, autoriaus vardas greičiausiai lieka tas pats, o featured_image gali būti bendras arba skirtingas priklausomai nuo konteksto.

Prismic leidžia konfigūruoti, kurie laukai yra „shared” tarp kalbų. Tai daroma per API, ne per UI, kas šiek tiek nepatogu, bet suteikia daugiau kontrolės. Praktiškai dažniausiai shared būna media laukai ir ID tipo laukai, o tekstiniai laukai lieka lokalūs kiekvienai kalbai.

Content Relationships tarp kalbų

Dalykas, kuris gali sukelti painiavos – tai kaip veikia content relationships daugiakalbėje aplinkoje. Tarkime, turi blog post’ą, kuris turi relationship lauką į „Author” dokumentą. Kai sukuri anglišką blog post’ą ir susieji jį su anglišku author dokumentu, lietuviškoje versijoje tas ryšys nepersikeičia automatiškai į lietuvišką author versiją.

Tai reiškia, kad content editoriai turi rankiniu būdu pasirinkti teisingą kalbos versiją kiekvienam relationship’ui. Skamba kaip papildomas darbas, bet iš tikrųjų tai suteikia lankstumo – kartais nori, kad ryšys būtų į kitą kalbą, pavyzdžiui, jei autor’iaus profilis egzistuoja tik vienoje kalboje.

Kodas, kuris ištraukia susijusį turinį su teisinga kalba:

const blogPost = await client.getByUID('blog_post', 'my-post', {
  lang: 'lt-lt',
  fetchLinks: ['author.name', 'author.bio']
});

// Jei author relationship nurodo į kitą kalbą, 
// gali reikėti papildomo query
if (blogPost.data.author.lang !== 'lt-lt') {
  const authorLT = await client.getByID(
    blogPost.data.author.id,
    { lang: 'lt-lt' }
  );
}

Routing ir URL struktūra

Kai kuri daugiakalbę svetainę, vienas iš pirmųjų klausimų – kaip organizuoti URL’us. Prismic čia neprimetą jokio sprendimo, kas yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes turi visišką kontrolę. Blogai, nes turi viską implementuoti pats.

Populiariausi URL struktūros variantai daugiakalbėms svetainėms:

• Subdomain’ai: en.example.com, lt.example.com
• Path’ai: example.com/en/, example.com/lt/
• Query parametrai: example.com?lang=en (mažiau SEO friendly)
• Atskiri domain’ai: example.com, example.lt

Dažniausiai naudojamas path’ų metodas, nes jis paprasčiausias implementuoti ir SEO friendly. Su Next.js tai gali atrodyti taip:

// pages/[lang]/[uid].js
export async function getStaticProps({ params, locale }) {
  const client = createClient();
  const page = await client.getByUID('page', params.uid, {
    lang: locale || 'en-us'
  });
  
  return {
    props: { page }
  };
}

Svarbu nepamiršti hreflang tagų SEO optimizavimui. Prismic suteikia alternate_languages informaciją, kurią gali panaudoti generuojant šiuos tagus:

Praktiniai iššūkiai ir sprendimai

Dirbant su Prismic daugiakalbiam projektui, susiduri su keletu praktinių problemų, kurias verta žinoti iš anksto.

Fallback turinys: Kas nutinka, kai lietuviška versija dar neparašyta, bet svetainė jau live? Prismic neturi built-in fallback mechanizmo. Tai reiškia, kad turi implementuoti patys. Paprasčiausias būdas – tikrinti, ar dokumentas egzistuoja reikiama kalba, jei ne – rodyti anglišką versiją su disclaimer’iu.

async function getPageWithFallback(uid, preferredLang, fallbackLang = 'en-us') {
  try {
    return await client.getByUID('page', uid, { lang: preferredLang });
  } catch (error) {
    if (error.message.includes('No documents found')) {
      return await client.getByUID('page', uid, { lang: fallbackLang });
    }
    throw error;
  }
}

Preview funkcionalumas: Prismic turi preview režimą, bet su daugiakalbiu turiniu reikia papildomai pasirūpinti, kad preview veiktų teisingoje kalboje. Tai reiškia, kad preview resolver’yje turi tikrinti dokumento kalbą ir redirect’inti į teisingą URL.

Sitemap generavimas: Kai turi kelias kalbas, sitemap tampa šiek tiek komplikuotesnis. Geriausias būdas – generuoti atskirą sitemap kiekvienai kalbai arba vieną su visomis kalbomis, bet su teisingais hreflang annotations.

Content editorių workflow: Vienas iš didžiausių iššūkių nėra techninis – tai organizacinis. Kaip užtikrinti, kad content editoriai žino, kurios kalbų versijos jau užpildytos, o kurios dar laukia? Prismic UI rodo, ar kalbos versija egzistuoja, bet nerodo, ar ji pilnai užpildyta. Čia gali padėti custom dashboard’as arba paprastas script’as, kuris tikrina tuščius laukus.

Integracijos su translation management sistemomis

Jei dirbi su profesionaliais vertėjais arba naudoji translation management sistemas (TMS) kaip Phrase, Lokalise ar Crowdin, Prismic neturi native integracijos. Tai gali būti deal breaker’is dideliems projektams, kur vertimo workflow yra kritinis.

Tačiau galima sukurti custom integraciją per Prismic API. Pagrindinis workflow’as atrodytų taip:

1. Eksportuoji turinį iš Prismic JSON formatu
2. Konvertuoji į TMS palaikomą formatą (dažniausiai XLIFF ar JSON)
3. Siunti į TMS vertimui
4. Gauni išverstą turinį
5. Importuoji atgal į Prismic per API

Prismic Writing Room API leidžia programiškai kurti ir atnaujinti dokumentus, tad techniškai tai įmanoma, bet reikia nemažai custom kodo. Jei vertimo workflow yra labai svarbus, verta apsvarstyti CMS, kurios turi native TMS integraciją, kaip Contentful ar Sanity.

Kas veikia gerai ir kur dar yra erdvės tobulėti

Po kelių projektų su Prismic daugiakalbiam turiniui, galiu pasakyti, kad sistema veikia solidžiai, bet nėra be trūkumų. Kas tikrai patinka – tai paprasta pradžia. Pridedi kalbas, ir viskas tiesiog veikia. Nereikia jokių pluginų ar sudėtingų konfigūracijų. Content editorių sąsaja intuitivi, ir dauguma žmonių greitai supranta, kaip dirbti su skirtingomis kalbų versijomis.

Prismic Slice Machine – jų komponentų bibliotekos įrankis – taip pat gerai veikia su daugiakalbiu turiniu. Galima kurti reusable content blokus, kurie automatiškai veikia visose kalbose. Tai labai patogu, kai turi sudėtingus puslapius su daug skirtingų sekcijų.

Tačiau yra dalykų, kurie galėtų būti geresni. Jau minėjau TMS integracijų trūkumą. Taip pat trūksta geresnio content completion tracking’o – būtų super, jei UI aiškiai rodytų, kuri kalbos versija yra 100% užpildyta, o kuri tik 60%. Dabar tai reikia tikrinti rankiniu būdu arba rašyti custom script’us.

Dar vienas dalykas – bulk operacijos. Jei nori atnaujinti tam tikrą lauką visose kalbų versijose, turi daryti tai rankiniu būdu kiekvienai kalbai atskirai arba naudoti API. Būtų patogu turėti UI funkciją „update all language versions” bent jau shared laukams.

Bet apskritai, Prismic yra solid pasirinkimas daugiakalbiam projektui, ypač jei dirbi su moderniomis frontend technologijomis ir nori turėti kontrolę virš viso rendering proceso. Jis nėra pigiausias variantas rinkoje (kainos pradeda augti su daugiau locale’ų ir content editorių), bet už tą kainą gauni stabilią sistemą su geru developer experience. Jei tavo projektas nereikalauja super sudėtingo vertimo workflow’o ir gali susitvarkyti su keliais minėtais apribojimais, Prismic tikrai verta apsvarstyti. Pradėti lengva, dokumentacija gera, o community aktyvus – tai svarbu, kai 3 val. nakties kažkas neveikia ir reikia atsakymų.

Kas tas Contentful ir kodėl apie jį verta kalbėti

Jei dirbate su šiuolaikinėmis web aplikacijomis, turbūt jau girdėjote apie headless CMS koncepciją. Contentful yra vienas iš populiariausių tokio tipo sprendimų, kuris leidžia atskirti turinio valdymą nuo jo pateikimo. Skirtingai nei tradicinės CMS sistemos (WordPress, Drupal ir panašūs), Contentful neturi jokio frontend’o – tai grynai backend’inis sprendimas, kuris teikia turinį per API.

Kodėl tai svarbu? Nes šiandien turinys vartojamas ne tik svetainėse. Jums gali prireikti to paties turinio mobilioje aplikacijoje, išmaniuose laikrodžiuose, IoT įrenginiuose ar net balso asistentuose. Contentful leidžia sukurti turinį vieną kartą ir naudoti jį bet kur, bet kokioje platformoje.

Sistema veikia kaip centralizuota turinio saugykla su galingais API – REST ir GraphQL. Tai reiškia, kad jūsų frontend’as gali būti sukurtas su React, Vue, Angular, Next.js ar bet kuria kita technologija, o turinys bus prieinamas per paprastus API užklausimus.

Kaip pradėti: pirmieji žingsniai su Contentful

Prieš pradedant integruoti Contentful į savo projektą, reikia suprasti kelias pagrindines koncepcijas. Pirma, yra Spaces – tai jūsų projekto konteineris, kuriame saugomas visas turinys. Viename account’e galite turėti kelis space’us skirtingiems projektams.

Antra svarbi koncepcija – Content Models. Tai struktūros, kurias apibrėžiate savo turiniui. Pavyzdžiui, jei kuriate blog’ą, galite sukurti „Blog Post” modelį su laukais: pavadinimas, autorius, tekstas, paveikslėlis, data ir pan. Contentful leidžia sukurti labai sudėtingas struktūras su įvairiausiais laukų tipais.

Trečia – Entries. Tai konkretūs turinio įrašai, sukurti pagal jūsų apibrėžtus modelius. Jei Content Model yra šablonas, tai Entry yra užpildytas šablonas su realiais duomenimis.

Registracija Contentful platformoje yra paprasta – jie siūlo nemokamą planą, kurio pakanka eksperimentams ir mažesniems projektams. Po registracijos gausite Space ID ir Access Token – šie du dalykai bus būtini integruojant sistemą į savo kodą.

Content modelių kūrimas ir struktūrizavimas

Kai pradėjau dirbti su Contentful, didžiausia klaida buvo per mažai laiko skirti content modelių planavimui. Vėliau teko viską perprojektuoti, o tai nėra maloni patirtis. Todėl patarimas – gerai apgalvokite savo turinio struktūrą iš anksto.

Contentful palaiko daugybę laukų tipų: Short text, Long text, Rich text, Number, Date, Boolean, Location, Media (paveikslėliai, video), JSON objektai ir, svarbiausia, References – nuorodos į kitus įrašus. Šis paskutinis tipas leidžia kurti sudėtingas ryšių struktūras.

Pavyzdžiui, kuriate e-commerce projektą. Galite turėti tokius modelius:

• Product – su laukais: pavadinimas, aprašymas, kaina, nuotraukos
• Category – kategorijos pavadinimas, aprašymas
• Brand – prekės ženklo informacija
• Review – atsiliepimai apie produktus

Product modelyje galite turėti reference laukus, kurie nurodo į Category ir Brand. Taip sukuriate ryšius tarp skirtingų turinio tipų. Kai vėliau gausiate produktą per API, galėsite automatiškai gauti ir susijusią kategoriją bei prekės ženklą.

Dar vienas svarbus dalykas – Localization. Contentful puikiai palaiko daugiakalbį turinį. Galite apibrėžti, kurie laukai bus lokalizuojami, o kurie bus vienodi visoms kalboms (pavyzdžiui, produkto kodas ar kaina).

API pasirinkimas: REST ar GraphQL

Contentful siūlo du API variantus, ir pasirinkimas tarp jų priklauso nuo jūsų projekto poreikių bei asmeninių preferencijų.

REST API yra paprastesnis ir intuityvesnis pradedantiesiems. Jis veikia per standartinius HTTP endpoint’us. Norėdami gauti visus blog įrašus, darytumėte užklausą į:

https://cdn.contentful.com/spaces/{SPACE_ID}/entries?access_token={ACCESS_TOKEN}&content_type=blogPost

REST API privalumai: paprasta pradėti, gera dokumentacija, lengva debuginti. Trūkumai: gali gauti daugiau duomenų nei reikia (over-fetching), reikia kelių užklausų susijusiems duomenims gauti.

GraphQL API yra galingesnis ir lankstesnis. Galite tiksliai nurodyti, kokių duomenų jums reikia:


{
blogPostCollection {
items {
title
slug
publishDate
author {
name
photo {
url
}
}
}
}
}


GraphQL privalumai: gaunate tiksliai tiek duomenų, kiek reikia, viena užklausa gali gauti sudėtingus susijusius duomenis, geresnė performance. Trūkumai: šiek tiek statesnis mokymosi kreivė, reikia papildomų įrankių (GraphQL klientų).

Asmeniškai dažniausiai naudoju GraphQL, nes jis leidžia optimizuoti užklausas ir sumažinti duomenų perdavimą. Bet jei projektas paprastas arba komandoje ne visi susipažinę su GraphQL, REST API yra puikus pasirinkimas.

Praktinis integravimas su JavaScript frameworkais

Pereikime prie konkretaus kodo. Contentful turi oficialius SDK įvairioms kalboms, bet JavaScript ekosistemoje dažniausiai naudojamas contentful npm paketas.

Pirmiausia įdiekite paketą:

npm install contentful

Paprastas pavyzdys su vanilla JavaScript:


const contentful = require('contentful');

const client = contentful.createClient({
space: 'jūsų_space_id',
accessToken: 'jūsų_access_token'
});

client.getEntries({
content_type: 'blogPost',
order: '-sys.createdAt',
limit: 10
})
.then(response => {
console.log(response.items);
})
.catch(console.error);


React integracija su hooks yra labai elegentiška. Galite sukurti custom hook:


import { useEffect, useState } from 'react';
import { createClient } from 'contentful';

const client = createClient({
space: process.env.REACT_APP_CONTENTFUL_SPACE_ID,
accessToken: process.env.REACT_APP_CONTENTFUL_ACCESS_TOKEN
});

export function useContentful(contentType) {
const [data, setData] = useState([]);
const [loading, setLoading] = useState(true);
const [error, setError] = useState(null);

useEffect(() => {
client.getEntries({ content_type: contentType })
.then(response => {
setData(response.items);
setLoading(false);
})
.catch(err => {
setError(err);
setLoading(false);
});
}, [contentType]);

return { data, loading, error };
}


Next.js integracija yra ypač įdomi, nes galite naudoti Static Site Generation (SSG) arba Server-Side Rendering (SSR):


export async function getStaticProps() {
const client = createClient({
space: process.env.CONTENTFUL_SPACE_ID,
accessToken: process.env.CONTENTFUL_ACCESS_TOKEN
});

const response = await client.getEntries({
content_type: 'blogPost'
});

return {
props: {
posts: response.items
},
revalidate: 60 // Incremental Static Regeneration
};
}


Svarbu: niekada nekiekite access token’ų į frontend kodą! Naudokite environment variables ir, jei įmanoma, proxy užklausas per savo backend’ą arba naudokite Next.js API routes.

Rich Text apdorojimas ir paveikslėlių optimizavimas

Viena iš sudėtingesnių Contentful integravimo dalių – Rich Text laukų apdorojimas. Contentful grąžina rich text turinį kaip JSON struktūrą, kurią reikia konvertuoti į HTML.

Naudokite @contentful/rich-text-react-renderer paketą React projektuose:


import { documentToReactComponents } from '@contentful/rich-text-react-renderer';
import { BLOCKS, INLINES } from '@contentful/rich-text-types';

const options = {
renderNode: {
[BLOCKS.EMBEDDED_ASSET]: (node) => {
const { url, title } = node.data.target.fields.file;
return ;
},
[BLOCKS.EMBEDDED_ENTRY]: (node) => {
// Custom komponentų renderinimas
return ;
},
[INLINES.HYPERLINK]: (node, children) => {
return {children};
}
}
};

function BlogPost({ content }) {
return

;
}


Dėl paveikslėlių optimizavimo – Contentful turi galingą Images API, kuris leidžia transformuoti paveikslėlius tiesiogiai URL parametrais:


// Originalus URL
https://images.ctfassets.net/space_id/asset_id/file_id/image.jpg

// Optimizuotas: 800px plotis, WebP formatas, 80% kokybė
https://images.ctfassets.net/space_id/asset_id/file_id/image.jpg?w=800&fm=webp&q=80


Galite sukurti helper funkciją:


function optimizeImage(url, width = 1200, format = 'webp', quality = 80) {
return `${url}?w=${width}&fm=${format}&q=${quality}`;
}


Tai leidžia dinamiškai generuoti skirtingo dydžio paveikslėlius responsive dizainui, neperkraunant serverio ar neįdiegiant papildomų image processing bibliotekų.

Webhooks ir realaus laiko atnaujinimai

Vienas iš Contentful privalumų – webhooks funkcionalumas. Galite nustatyti, kad Contentful automatiškai praneštų jūsų sistemai, kai turinys pasikeičia.

Tai ypač naudinga static site’ams. Pavyzdžiui, naudojate Next.js su SSG ir turite blog’ą. Kai turinio redaktorius publikuoja naują straipsnį Contentful, webhook gali automatiškai paleisti rebuild procesą Vercel ar Netlify platformoje.

Contentful webhooks konfigūracija:

1. Eikite į Settings → Webhooks
2. Sukurkite naują webhook
3. Nurodykite URL, į kurį bus siunčiami pranešimai
4. Pasirinkite, kokius įvykius norite sekti (publish, unpublish, delete)
5. Galite filtruoti pagal content type

Jūsų serverio endpoint’as galėtų atrodyti taip (Express.js pavyzdys):


app.post('/webhook/contentful', (req, res) => {
const { sys } = req.body;

// Patikrinkite webhook signature saugumo tikslais
const signature = req.headers['x-contentful-webhook-signature'];

if (sys.type === 'Entry' && sys.contentType.sys.id === 'blogPost') {
// Paleiskite rebuild procesą
triggerBuild();
}

res.status(200).send('OK');
});


Vercel integracijai galite naudoti Deploy Hooks:


async function triggerBuild() {
await fetch('https://api.vercel.com/v1/integrations/deploy/...', {
method: 'POST'
});
}


Taip pasiekiate, kad jūsų svetainė automatiškai atsinaujintų, kai turinys pasikeičia, išlaikant static site performance privalumus.

Kai viskas sudėliota į lentynėles

Contentful integravimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti sudėtingas, bet iš tikrųjų tai gana tiesmuka procedūra, jei žinote pagrindinius principus. Svarbiausias dalykas – gerai suplanuoti content modelius iš anksto. Vėliau juos keisti yra įmanoma, bet tai sukuria papildomo darbo.

Pasirinkimas tarp REST ir GraphQL API priklauso nuo jūsų komandos įgūdžių ir projekto sudėtingumo. Pradedantiesiems rekomenduočiau REST, o sudėtingesniems projektams – GraphQL. Abi opcijos veikia puikiai ir turi gerą dokumentaciją.

Nepamirškite environment variables saugumui, naudokite Contentful Images API paveikslėlių optimizavimui ir išnaudokite webhooks automatizavimui. Jei kuriate static site’ą, Incremental Static Regeneration (Next.js) arba webhooks su auto-rebuild yra būtini dalykai.

Dar vienas patarimas – naudokite Contentful Preview API development metu. Tai leidžia matyti unpublished turinį, kas labai patogu testuojant. Tiesiog naudokite preview access token vietoj delivery access token.

Galiausiai, jei projektas auga ir turite daug užklausų, apsvarstykite caching strategiją. Galite naudoti Redis, Next.js automatic caching arba tiesiog in-memory cache paprastesniems atvejams. Contentful API yra greitas, bet nėra prasmės daryti tą pačią užklausą šimtą kartų per minutę.

Contentful nėra vienintelis headless CMS rinkoje – yra Strapi, Sanity, Prismic ir kiti. Bet Contentful išsiskiria patogumu, dokumentacija ir ekosistema. Jei dar neišbandėte headless CMS koncepcijos, Contentful yra puikus būdas pradėti. Nemokamas planas leidžia eksperimentuoti be jokių įsipareigojimų, o kai projektas išauga, scaling yra sklandus.

Kai pradedi naują projektą ir reikia greitai sukurti backend’ą su patogiu administravimo interfeisu, dažnai susiduri su dilema: rašyti viską nuo nulio ar ieškoti gatavo sprendimo? Čia į pagalbą ateina Directus – open-source headless CMS, kuris pastaraisiais metais įgavo nemažą populiarumą tarp kūrėjų. Bet ar tikrai verta dėmesio, ar tai tik dar vienas įrankis perpildytoje rinkoje?

Kas tas Directus ir kodėl jis kitoks

Directus iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip dar viena content management sistema, bet iš tikrųjų tai kiek daugiau nei tradicinis CMS. Pagrindinė idėja – jūs naudojate savo SQL duomenų bazę (PostgreSQL, MySQL, SQLite ar net MS SQL), o Directus tiesiog „apsivynioja” aplink ją, suteikdamas REST ir GraphQL API, kartu su vizualia administravimo sąsaja.

Skirtumas nuo kitų sprendimų yra tas, kad Directus neprimetą savo duomenų struktūros. Jūsų lentelės lieka jūsų lentelės, be jokių keistų prefiksų ar papildomų meta stulpelių, kuriuos įprastai prideda kiti CMS. Galite net prijungti Directus prie jau egzistuojančios duomenų bazės, ir jis tiesiog pradės su ja dirbti. Tai ypač patogu, kai turite legacy projektą ir norite greitai pridėti modernų admin panelą.

Sistema parašyta naudojant Node.js ir Vue.js, kas reiškia, kad jei dirbi su šiomis technologijomis, kodas tau bus suprantamas ir lengvai pritaikomas. Bet net jei ne – dokumentacija tikrai gera, o bendruomenė aktyvi.

Kaip tai veikia praktikoje

Įdiegimas paprastas kaip trys kapeikos. Gali naudoti Docker (rekomenduoju), npm arba tiesiog parsisiųsti ir paleisti. Štai greitas Docker Compose pavyzdys:

version: '3'
services:
  directus:
    image: directus/directus:latest
    ports:
      - 8055:8055
    environment:
      KEY: 'your-secret-key'
      SECRET: 'another-secret-key'
      DB_CLIENT: 'postgres'
      DB_HOST: 'database'
      DB_PORT: '5432'
      DB_DATABASE: 'directus'
      DB_USER: 'directus'
      DB_PASSWORD: 'directus'
      ADMIN_EMAIL: '[email protected]'
      ADMIN_PASSWORD: 'password'

Po kelių minučių jau turi veikiančią sistemą. Prisijungi prie admin panelo, ir čia prasideda magija. Sąsaja intuityvi – gali kurti collections (lenteles), nustatyti laukų tipus, ryšius tarp lentelių, teises. Viskas drag-and-drop principu, be jokio kodo rašymo.

Bet štai kur įdomiausia dalis – visi pakeitimai, kuriuos darai per admin panelą, iš karto atsispindi duomenų bazėje kaip normalios SQL lentelės. Nėra jokio tarpinio sluoksnio ar abstraktaus modelio. Tai reiškia, kad gali tiesiogiai dirbti su duomenų baze per SQL, jei reikia, ir Directus vis tiek supras, kas vyksta.

API galimybės ir integracija

Directus automatiškai generuoja REST API endpoint’us visiems tavo collections. Nereikia rašyti jokių controller’ių ar route’ų – viskas veikia iš karto. Pavyzdžiui, jei sukūrei „articles” collection, automatiškai gauni:

• GET /items/articles – gauti visus įrašus
• GET /items/articles/:id – gauti konkretų įrašą
• POST /items/articles – sukurti naują
• PATCH /items/articles/:id – atnaujinti
• DELETE /items/articles/:id – ištrinti

O jei labiau mėgsti GraphQL – ir tai yra. Vienas endpoint’as, per kurį gali daryti bet kokias užklausas. Filtering, sorting, pagination, nested relations – viskas veikia out of the box. Štai pavyzdys:

query {
  articles(filter: { status: { _eq: "published" } }, sort: "-date_created") {
    id
    title
    author {
      first_name
      last_name
    }
    categories {
      categories_id {
        name
      }
    }
  }
}

Kas man asmeniškai patinka – galimybė naudoti field’ų filtravimą tiesiogiai per API. Nereikia gauti viso objekto, jei tau reikia tik kelių laukų. Tai sutaupo tiek trafiko, tiek serverio resursų.

Teisių valdymas ir saugumas

Čia Directus tikrai gerai padirbėjo. Teisių sistema labai detali – gali nustatyti, kas gali matyti, kurti, redaguoti ar trinti konkrečius collection’us, net konkrečius laukus. Gali sukurti custom roles ir priskirti jiems specifines teises.

Bet dar įdomiau – gali nustatyti teises pagal duomenų turinį. Pavyzdžiui, vartotojas gali redaguoti tik tuos straipsnius, kurių autorius yra jis pats. Arba gali matyti tik tuos įrašus, kurie pažymėti kaip „published”. Tai daroma per field permissions ir custom filters.

Autentifikacija palaiko JWT tokens, OAuth2, SSO. Gali integruoti su Google, Facebook, GitHub ar bet kokiu kitu OAuth provider’iu. Jei reikia kažko specifinio – yra hooks sistema, per kurią gali įterpti savo logiką.

Failų valdymas ir transformacijos

Viena iš stipriausių Directus pusių – failų tvarkymas. Upload’ini failą, ir jis automatiškai saugomas (gali rinktis local storage, S3, Google Cloud Storage, Azure). Bet čia ne viskas – Directus turi integruotą image transformation engine.

Pavyzdžiui, upload’inai high-resolution nuotrauką, o per API gali gauti bet kokio dydžio, formato ar kokybės versiją on-the-fly:

/assets/abc123.jpg?width=400&height=300&fit=cover&quality=80&format=webp

Sistema automatiškai sugeneruos ir cache’ins transformuotą versiją. Tai neįtikėtinai patogu, kai dirbi su responsive dizainu ar reikia optimizuoti puslapio įkėlimo greitį. Nebereikia rašyti custom image processing logikos ar naudoti trečiųjų šalių servisų.

Extensibility ir customization

Nors Directus out-of-the-box suteikia daug funkcionalumo, tikrasis jo potencialas atsiskleidžia, kai pradedi customize’inti. Yra keletas būdų, kaip tai padaryti:

Extensions – gali kurti custom interfaces (kaip laukai atrodys admin panele), displays (kaip duomenys rodomi sąrašuose), layouts (kaip organizuoti collection’ų vaizdavimą), modules (visiškai nauji admin panelo skyriai). Pavyzdžiui, sukūriau custom interface WYSIWYG editoriui su specifinėmis funkcijomis – užtruko gal valandą laiko.

Hooks – tai event’ai, kurie triggerinasi tam tikrais momentais (prieš/po create, update, delete operacijų). Per juos gali įterpti bet kokią custom logiką. Pavyzdžiui, siųsti email’ą, kai sukuriamas naujas įrašas, arba validuoti duomenis pagal sudėtingas taisykles.

Custom Endpoints – jei standartinių API endpoint’ų nepakanka, gali sukurti savo. Tai paprasti Express.js route’ai, kurie turi prieigą prie Directus services ir duomenų bazės.

Štai paprastas hook’o pavyzdys, kuris automatiškai generuoja slug’ą iš pavadinimo:

export default ({ filter }, { services, exceptions }) => {
  filter('articles.items.create', async (input, meta, context) => {
    if (input.title && !input.slug) {
      input.slug = input.title
        .toLowerCase()
        .replace(/[^a-z0-9]+/g, '-')
        .replace(/(^-|-$)/g, '');
    }
    return input;
  });
};

Realūs use case’ai ir patirtis

Naudojau Directus keliuose projektuose, ir kiekvienas buvo skirtingas. Vienas – e-commerce backend’as su sudėtinga produktų struktūra ir inventoriaus valdymu. Kitas – content platform’a su multi-language palaikymu ir sudėtinga workflow sistema. Trečias – paprastas blog’as su keliais autoriais.

Kas veikė gerai: greitas setup’as, nereikėjo rašyti CRUD operacijų, admin panelas iš karto funkcionalus ir gražus. Klientai galėjo pradėti naudoti sistemą be jokio apmokymo – viskas intuityvu. Multi-language palaikymas veikia puikiai, tereikia įjungti translations extension’ą.

Kur buvo iššūkių: performance su labai dideliais duomenų kiekiais. Kai lentelėje yra šimtai tūkstančių įrašų, admin panelas gali lėtėti. Sprendimas – optimizuoti indeksus ir naudoti custom queries sudėtingesnėms operacijoms. Taip pat, jei reikia labai specifinės logikos, kartais lengviau parašyti custom endpoint’ą nei bandyti pritaikyti standartinius.

Dar vienas dalykas – versijų suderinamumas. Directus aktyviai vystomas, ir kartais major update’ai gali reikalauti migration’ų. Bet dokumentacija paprastai gera, ir upgrade path’as aiškus.

Ar verta rinktis ir kada ne

Directus tikrai verta dėmesio, jei:

• Reikia greitai sukurti backend’ą su admin panelu
• Nori turėti pilną kontrolę virš duomenų bazės struktūros
• Projektas reikalauja API-first požiūrio
• Dirbi su komanda, kur ne visi yra programuotojai
• Reikia multi-language palaikymo

Bet galbūt ne geriausias pasirinkimas, jei:

Projektas turi labai specifinę logiką, kuri nesiderina su CRUD operacijomis. Pavyzdžiui, real-time aplikacijos su WebSocket’ais ar sudėtingi calculation engine’ai – čia geriau rašyti custom backend’ą. Arba jei dirbi su NoSQL duomenų bazėmis (MongoDB ir pan.) – Directus orientuotas į SQL.

Taip pat, jei komandoje niekas nežino Node.js ir nenori mokytis – gali būti sunku customize’inti sistemą. Nors basic funkcionalumas veikia be programavimo, bet realūs projektai dažnai reikalauja bent minimalaus kodo rašymo.

Performance klausimas irgi svarbus. Jei žinai, kad projektas turės milžinišką traffic’ą ir labai sudėtingas užklausas, galbūt verta pagalvoti apie custom sprendimą, optimizuotą konkrečiam use case’ui. Bet daugumai projektų Directus performance yra daugiau nei pakankamas, ypač jei teisingai sukonfigūruoji caching ir database indeksus.

Asmeniškai rekomenduoju išbandyti Directus naujuose projektuose, ypač jei dirbi su startup’ais ar MVP. Sutaupysi daug laiko, kurį galėsi skirti verslo logikai vietoj CRUD operacijų rašymo. O jei vėliau supratai, kad reikia kažko specifinio – visada gali išplėsti funkcionalumą per extensions arba net migruoti duomenis kitur, nes duomenų bazė lieka tavo kontrolėje. Tai tikrai vienas iš lankščiausių headless CMS sprendimų rinkoje šiuo metu.

Pasirinkti tinkamą e-komercijos platformą Lietuvos verslui – tai kaip rasti idealų butą. Gali būti puiki vieta, bet jei ji per brangi arba per toli nuo darbo, tiesiog netiks. Panašiai ir su internetinių parduotuvių sistemomis – kiekviena turi savo privalumų ir trūkumų, o tai, kas puikiai veikia vienam verslui, gali būti visiškai netinkama kitam.

Lietuvos e-komercijos rinka auga sparčiai, ir vis daugiau verslininkų ieško būdų, kaip perkelti savo veiklą į internetą arba patobulinti esamą sprendimą. Problema ta, kad platformų pasirinkimas tikrai nėra mažas, o kiekviena iš jų šaukia, kad būtent ji yra geriausia. Pabandykime išsiaiškinti, kas iš tiesų verta dėmesio mūsų rinkoje.

Kodėl viena platforma negali būti geriausia visiems

Prieš pradedant lyginti konkrečias platformas, svarbu suprasti vieną paprastą tiesą – nėra vienos „geriausios” e-komercijos platformos. Yra tik geriausia konkrečiam verslui, konkrečiam biudžetui ir konkretiems tikslams.

Mažas verslas, kuris tik pradeda ir parduoda 20-30 produktų, turi visiškai kitokius poreikius nei įmonė su 5000 prekių katalogu ir integracijomis su sandėlių valdymo sistemomis. Pirmajam gali užtekti paprasto sprendimo už 20-30 eurų per mėnesį, o antrajam reikės rimto įrankio su atitinkama kaina.

Lietuvoje populiariausios platformos galima suskirstyti į kelias kategorijas: SaaS (Software as a Service) sprendimai, atviro kodo sistemos ir custom sprendimai. Kiekviena kategorija turi savo vietą rinkoje.

SaaS platformos: patogu, bet su sąlygomis

Shopify yra viena populiariausių pasaulyje, bet Lietuvoje ji turi vieną didelį trūkumą – nėra pilnos lietuviškos lokalizacijos. Taip, galite išversti savo parduotuvę, bet kai kurios sistemos dalys vis tiek liks anglų kalba. Be to, ne visi mokėjimo metodai veikia sklandžiai, o tai Lietuvoje gali būti problema.

Kaina prasideda nuo apie 29 USD per mėnesį, bet realioje situacijoje greičiausiai reikės papildomų aplikacijų, kurios kainuos dar 50-100 eurų per mėnesį. Transakcijų mokesčiai taip pat egzistuoja, nebent naudojate Shopify Payments (kuris Lietuvoje veikia, bet ne taip sklandžiai kaip JAV).

Wix ir Squarespace – panašios istorijos. Puikūs įrankiai, jei norite greitai paleisti parduotuvę ir nesikamantinėti su technikomis. Bet jei planuojate augti ir reikės sudėtingesnių funkcijų, greičiausiai atsidusite į sieną. Lietuviški mokėjimo metodai čia taip pat ne visada veikia taip, kaip norėtųsi.

Iš lietuviškų SaaS sprendimų galima paminėti Shopify.lt (ne tas pats kas Shopify!) ir keletą mažesnių žaidėjų. Jie supranta vietinę rinką, palaiko visus populiarius mokėjimo būdus ir turi lietuvišką palaikymą. Bet funkcionalumo prasme dažnai atsilieka nuo tarptautinių gigantų.

WooCommerce: WordPress pasaulio karalius

Jei jau turite WordPress svetainę arba bent šiek tiek suprantate, kaip ji veikia, WooCommerce yra labai logiška kryptis. Tai nemokamas įskiepis, kuris WordPress svetainę paverčia internetine parduotuve.

Didžiausias privalumas – lankstumas. Galite daryti beveik ką tik norite, jei turite laiko ir žinių (arba biudžeto programuotojui). Lietuvoje yra daug specialistų, kurie moka dirbti su WooCommerce, todėl rasti pagalbos nėra sunku.

Bet čia slypi ir pagrindinis trūkumas. „Nemokamas” nereiškia „be išlaidų”. Jums reikės talpinimo (normalaus, ne pigaus shared hosting už 2 eurus), SSL sertifikato, greičiausiai premium temos (30-60 eurų), papildomų įskiepių (kiekvienas gali kainuoti 20-100 eurų), ir laiko arba pinigų viską sukonfigūruoti.

Saugumo klausimas taip pat jūsų rankose. WordPress yra populiarus, todėl ir hakerių mėgstamas. Reikia reguliariai atnaujinti sistemą, daryti atsargines kopijas ir stebėti, kad viskas veiktų sklandžiai.

Lietuviški mokėjimo metodai veikia puikiai – yra įskiepių Paysera, Montonio, Paypal ir kitoms sistemoms. Tai tikrai pliusas.

PrestaShop ir OpenCart: atviro kodo alternatyvos

PrestaShop Lietuvoje turi nemažą bendruomenę. Tai rimtas įrankis, kuris iš karto orientuotas į e-komerciją, ne kaip WooCommerce, kuris yra „prilipdytas” prie WordPress.

Sistema gana galinga ir turi daug funkcijų iš dėžės. Lietuviška lokalizacija veikia gerai, yra modulių visiems populiariems mokėjimo metodams. Bet čia taip pat reikia techninių žinių arba specialisto, kuris viską sutvarkytų.

OpenCart paprastesnis ir lengvesnis nei PrestaShop, bet ir funkcionalumo prasme šiek tiek kuklesnė. Tinka mažesniems verslams, kurie nori daugiau kontrolės nei SaaS platformose, bet nenori per daug sudėtingumo.

Abiejų platformų problema – jų populiarumas mažėja. Tai nereiškia, kad jos blogos, bet rasti naujus modulius, temas ar specialistus tampa vis sunkiau. Bendruomenės ne tokios aktyvios kaip anksčiau.

Magento (Adobe Commerce): kai reikia sunkiosios artilerijos

Magento – tai Ferrari tarp e-komercijos platformų. Galinga, greita, bet brangi ir sudėtinga. Jei jūsų apyvarta mažesnė nei šimtas tūkstančių eurų per metus, greičiausiai Magento yra overkill.

Lietuvoje yra keletas agentūrų, kurios specializuojasi Magento, bet jų paslaugos nėra pigios. Paprastos parduotuvės sukūrimas gali kainuoti nuo 10,000 eurų, o sudėtingesnių projektų – ir 50,000+ eurų.

Bet jei turite didelį produktų katalogą, daug trafiko ir sudėtingą verslo logiką, Magento gali būti verta investicija. Sistema labai lanksti ir gali apdoroti beveik bet kokį scenarijų.

Talpinimas taip pat brangus – normaliam Magento veikimui reikia galingų serverių. Pigus shared hosting čia tikrai netinka.

Kas veikia Lietuvoje: mokėjimai, pristatymas ir kiti niuansai

Vienas svarbiausių dalykų renkantis platformą Lietuvos rinkai – ar ji palaiko vietinius mokėjimo metodus ir pristatymo paslaugas. Lietuviai mėgsta mokėti per Paysera, naudoti Montonio mokėjimus, o pristatymui renkasi Omniva, DPD, LP Express.

Tarptautinės platformos kaip Shopify dažnai turi problemų su šiais integravimais. Jums reikės ieškoti trečiųjų šalių sprendimų, kurie ne visada veikia sklandžiai ir kainuoja papildomai.

WooCommerce ir kitos atviro kodo platformos čia turi pranašumą – yra lietuviškų įskiepių ir modulių, kurie sukurti specialiai mūsų rinkai. Jie paprastai veikia gerai ir kainuoja priimtinai.

Dar vienas niuansas – PVM. Lietuvoje turime savo PVM taisykles, ir jūsų platforma turi mokėti teisingai apskaičiuoti mokesčius. Tai ypač svarbu, jei parduodate į kitas ES šalis.

SEO aspektas taip pat svarbus. Google Lietuva turi savo specifikos, ir jūsų platforma turėtų leisti tinkamai optimizuoti puslapius lietuvių kalba. Ne visos tarptautinės platformos su tuo tvarkosi gerai.

Kaina: ne tik mėnesinis mokestis

Kai žmonės lygina platformas, dažnai žiūri tik į mėnesinį mokestį. Bet reali kaina yra daug didesnė.

SaaS platformose mokate mėnesinį mokestį, bet dar reikia pridėti transakcijų mokesčius (jei nenaudojate jų mokėjimo sistemos), papildomų aplikacijų kainas, galbūt dizainerio ar programuotojo darbo valandas specifiniams poreikiams.

Atviro kodo platformose nėra mėnesinio mokesčio, bet mokate už talpinimą (normalus VPS kainuos 20-50 eurų per mėnesį), įskiepius, temas, ir tikrai reikės programuotojo pagalbos bent pradžioje. Pirmaisiais metais gali išeiti 1000-3000 eurų, priklausomai nuo to, ką norite.

Custom sprendimai prasideda nuo 5000-10000 eurų ir gali siekti bet kokią sumą. Bet jei turite labai specifinių poreikių, kartais tai vienintelis kelias.

Svarbu skaičiuoti ne tik pradinę investiciją, bet ir einamąsias išlaidas. Kas mėnesį reikės mokėti už talpinimą, atnaujinimus, palaikymą. Jei kažkas suges, reikės mokėti už taisymą.

Ko tikėtis ateityje ir kaip neprisirišti prie netinkamo sprendimo

E-komercijos pasaulis keičiasi greitai. Prieš penkerius metus mobilioji prekyba buvo „nice to have”, dabar ji sudaro daugiau nei pusę trafiko. Kas bus po penkerių? Greičiausiai dar daugiau automatizacijos, dirbtinio intelekto, personalizacijos.

Renkantis platformą, pagalvokite ne tik apie dabartinius poreikius, bet ir apie ateitį. Ar galėsite lengvai pridėti naujas funkcijas? Ar platforma aktyviai vystoma? Ar yra bendruomenė, kuri ją palaiko?

Vienas praktiškiausių patarimų – neprisirišti per daug prie vienos platformos. Jūsų duomenys (produktai, klientai, užsakymai) turėtų būti lengvai eksportuojami. Jei po metų suprasite, kad pasirinkote ne tą platformą, turėtumėte galėti migruoti be didžiulių skausmų.

Lietuvos rinkai šiuo metu geriausiai veikia šie scenarijai: mažam verslui su ribotuoju biudžetu – koks nors lietuviškas SaaS sprendimas arba WooCommerce su paprasta tema. Vidutiniam verslui su augimo planais – WooCommerce su geresniu talpinimu ir profesionaliu setup’u arba PrestaShop. Dideliam verslui su sudėtinga logika – Magento arba custom sprendimas.

Bet svarbiausia – pradėti. Geriau turėti paprastą veikiančią parduotuvę dabar nei svajoti apie tobulą sprendimą, kurio niekada nepaleisite. Visada galėsite tobulinti ir keisti vėliau, kai turėsite daugiau patirties ir suprasite, ko tikrai reikia jūsų verslui.

Ir dar vienas dalykas – platforma yra tik įrankis. Svarbesni dalykai: kokybiškos produktų nuotraukos, aiškūs aprašymai, greitas pristatymas, geras klientų aptarnavimas. Geriausia platforma pasaulyje nepadės, jei šie pagrindai netvarkoje. Taigi pirma susitvarkykit su tuo, o paskui galvokite, ar tikrai reikia migruoti į kitą sistemą vien todėl, kad ji atrodo šiek tiek šaunesnė.

Kas tas Keystone.js ir kodėl jis įdomus

Jei esi dirbęs su headless CMS sistemomis, tikriausiai žinai, kad rinkoje jų – kaip šiukšlių po lietaus. Bet Keystone.js išsiskiria vienu labai svarbiu dalyku – jis nuo pat pradžių buvo kuriamas su GraphQL galvoje. Ne kaip priedas, ne kaip „o, dar galima ir per GraphQL”, bet kaip pagrindinis duomenų sąveikos būdas.

Keystone.js yra open-source headless CMS, pastatytas ant Node.js ir React. Versija 6, kuri šiuo metu yra aktuali, buvo visiškai perrašyta nuo nulio ir tapo dar galingesnė. Sistema leidžia greitai sukurti administravimo sąsają, API ir valdyti duomenis be didelių galvos skausmų. O geriausias dalykas – viskas automatiškai generuojama iš tavo duomenų schemos.

GraphQL integracija – ne priedas, o pagrindas

Štai kur prasideda tikrasis malonumas. Kai apibrėžiate savo duomenų modelius Keystone.js, sistema automatiškai sugeneruoja visą GraphQL schemą. Ir ne kokią nors bazinę – pilnavertę, su visais CRUD operacijomis, filtravimo galimybėmis, ryšiais tarp modelių ir net autentifikacija.

Pavyzdžiui, jei sukuriate paprastą blog’o sistemą:


import { list } from '@keystone-6/core';
import { text, relationship, timestamp } from '@keystone-6/core/fields';

export const Post = list({
fields: {
title: text({ validation: { isRequired: true } }),
content: text({ ui: { displayMode: ‘textarea’ } }),
author: relationship({ ref: ‘User.posts’, many: false }),
publishedAt: timestamp(),
},
});

Iš tokio paprasčiausio kodo Keystone automatiškai sukuria GraphQL queries kaip posts, post, mutations kaip createPost, updatePost, deletePost, ir net sudėtingesnius dalykus kaip postsCount. Viskas veikia out of the box.

Filtravimas ir paginacija – jau įdiegta

Vienas iš dalykų, kuris mane tikrai nustebino pirmą kartą dirbant su Keystone – tai kaip gerai išspręstas filtravimas. GraphQL API automatiškai palaiko sudėtingus filtrus visiem tavo laukams.

Gali rašyti queries tokius kaip:


query {
posts(
where: {
AND: [
{ title: { contains: "GraphQL" } }
{ publishedAt: { lte: "2024-01-01" } }
{ author: { name: { equals: "Jonas" } } }
]
}
take: 10
skip: 0
orderBy: { publishedAt: DESC }
) {
id
title
author {
name
}
}
}


Viskas veikia be jokio papildomo kodo. Sistema supranta tavo duomenų tipus ir automatiškai sukuria atitinkamus filtrus – contains, startsWith, equals, gt, lt ir panašiai. Paginacija su take ir skip taip pat veikia iš karto.

Admin UI, kuris nesukelia pyktį

Dažnas headless CMS minusas – arba negauni admin sąsajos visai, arba gauni tokią, kurią norisi išmesti pro langą. Keystone čia tikrai pasistengė. Admin UI yra React aplikacija, kuri automatiškai generuojama iš tavo schemos, bet ji nėra kažkoks generinis šlamštas.

Sąsaja yra intuitivi, greita ir tikrai naudojama. Gali ją customizuoti, pridėti savo komponentus, pakeisti išvaizdą. Bet net ir default versija atrodo profesionaliai ir veikia sklandžiai. Klientams galima drąsiai rodyti – nesigėdijant.

Dar vienas pliusas – visi ryšiai tarp modelių (relationships) veikia labai gerai. Gali sukurti many-to-many, one-to-many ryšius, ir admin sąsajoje viskas bus gražiai atvaizduota su paieškos galimybėmis ir dropdown’ais.

Hooks ir custom logika

Realybėje niekada neužtenka tik CRUD operacijų. Reikia validacijos, reikia papildomos logikos prieš išsaugant, reikia siųsti email’us, reikia… na, supratote. Keystone turi puikią hooks sistemą, kuri leidžia įsikišti į bet kurį proceso etapą.

Pavyzdžiui, jei norite automatiškai nustatyti slug’ą iš pavadinimo:


export const Post = list({
fields: {
title: text({ validation: { isRequired: true } }),
slug: text({
isIndexed: 'unique',
ui: { createView: { fieldMode: 'hidden' } }
}),
},
hooks: {
resolveInput: async ({ resolvedData, operation }) => {
if (operation === 'create' && resolvedData.title) {
resolvedData.slug = resolvedData.title
.toLowerCase()
.replace(/[^a-z0-9]+/g, '-');
}
return resolvedData;
},
},
});


Yra hooks’ų prieš ir po kiekvienos operacijos: resolveInput, validateInput, beforeOperation, afterOperation. Galite valdyti logiką labai detaliai.

Autentifikacija ir prieigos kontrolė

Čia Keystone tikrai šviečia. Sistema turi įmontuotą autentifikacijos sistemą, kuri veikia su session’ais arba JWT. Bet dar įdomiau – labai galingą prieigos kontrolės (access control) sistemą.

Galite apibrėžti prieigą kiekvienam modeliui, kiekvienam laukui, net kiekvienai operacijai atskirai. Ir tai nėra kažkoks paprastas „logged in arba ne” – galite rašyti sudėtingas funkcijas, kurios tikrina bet kokias sąlygas:


export const Post = list({
access: {
operation: {
query: () => true,
create: ({ session }) => !!session,
update: ({ session, item }) => {
if (!session) return false;
if (session.data.isAdmin) return true;
return item.authorId === session.itemId;
},
delete: ({ session }) => session?.data.isAdmin === true,
},
},
fields: {
// ...
},
});


Tokiu būdu galite leisti visiems skaityti, bet redaguoti tik autoriui arba adminui. Ir visa ši logika automatiškai veikia tiek GraphQL API, tiek Admin UI.

Darbas su failais ir vaizdais

Kiekviena CMS sistema turi gerai dirbti su failais. Keystone turi file ir image field tipus, kurie palaiko įvairius storage backend’us – lokalų file system, S3, Cloudinary ir kitus.

Vaizdams yra automatinis resize’inimas ir optimizavimas. Galite apibrėžti, kokių dydžių versijos jums reikia, ir Keystone pasirūpins viskuo:


import { image } from '@keystone-6/core/fields';

export const Post = list({
fields: {
title: text(),
coverImage: image({ storage: ‘my_local_images’ }),
},
});

GraphQL API automatiškai grąžina URL’us į originalius ir resize’intus vaizdus. Admin sąsajoje galite drag-and-drop’inti failus. Viskas veikia taip, kaip tikėtumėtės.

Ką reikia žinoti prieš pradedant projektą

Gerai, dabar apie realybę. Keystone.js nėra tobulas, ir yra dalykų, kuriuos reikia žinoti prieš įsipareigojant.

Pirma, dokumentacija yra gera, bet ne ideali. Kartais randi save besikasantį po GitHub issues, ieškodamas atsakymų į specifines problemas. Community nėra tokia didelė kaip Strapi ar Contentful, bet žmonės aktyvūs ir padeda.

Antra, jei tau reikia labai specifinių dalykų, kartais teks rašyti custom sprendimus. Keystone yra labai extensible, bet tai reiškia, kad kartais reikės pasikasti į kodą. Tai nėra WordPress, kur visam yra plugin’as.

Trečia, performance. Jei planuoji labai didelį projektą su milijonais įrašų, reikės pagalvoti apie optimizavimą. Default setup’as yra geras, bet ne optimizuotas ekstremaliam scale’ui. Nors, tiesą sakant, tai galioja daugumai CMS sistemų.

Dar vienas dalykas – deployment. Keystone yra Node.js aplikacija, tai reiškia, kad negali tiesiog upload’inti į shared hosting’ą. Reikia serverio, kur gali paleisti Node.js. Vercel, Railway, Heroku, Digital Ocean – visi šie veikia puikiai, bet tai papildomas kompleksiškumas, palyginus su tradicinėmis CMS.

Duomenų bazės palaikymas yra geras – PostgreSQL, MySQL, SQLite. MongoDB nepalaikomas, nes Keystone naudoja Prisma kaip ORM, o Prisma su MongoDB dar turi savo keblumų.

Kada Keystone.js yra geriausias pasirinkimas

Jei kuri projektą, kur frontend ir backend yra atskirti, ir nori turėti stiprų GraphQL API – Keystone yra puikus pasirinkimas. Ypač jei komandoje yra žmonių, kurie moka React ir Node.js.

Jis puikiai tinka:
– Marketing svetainėms su headless architektūra
– Blog’ams ir content platformoms
– E-commerce backend’ams (su papildomomis integracijomis)
– Internal tools ir admin dashboards
– API-first projektams

Netinka, jei:
– Reikia tradicinės monolithic CMS su theming sistema (geriau WordPress)
– Projektas labai paprastas ir nereikia GraphQL galimybių
– Komanda neturi patirties su JavaScript ekosistema
– Reikia milžiniškos plugin’ų ekosistemos

Aš asmeniškai naudoju Keystone jau keliuose projektuose ir esu patenkintas. Pradinis setup’as užtrunka gal valandą, po to vystymas eina labai sklandžiai. GraphQL API veikia puikiai su Next.js, Gatsby, arba bet kokiu kitu frontend framework’u.

Vienas projektas buvo marketing svetainė su Next.js frontend’u. Keystone leido klientui lengvai valdyti turinį, o mums – turėti visišką kontrolę kaip tas turinys atvaizduojamas. Kitas projektas – internal tool su sudėtingais duomenų ryšiais ir specifine logika. Keystone hooks sistema leido viską implementuoti be didelių skausmų.

Jei galvoji apie Keystone savo projektui – rekomenduoju tiesiog išbandyti. Oficialus starter projektas paleidžiamas per kelias minutes, ir gali greitai pamatyti ar tai tinka tavo poreikiams. Sistema yra pakankamai lanksti, kad galėtum pritaikyti ją beveik bet kokiam use case’ui, bet pakankamai opinionated, kad nebūtų per daug sprendimų, kuriuos reikia priimti.

GraphQL integracija tikrai yra killer feature. Jei dirbi su modern JavaScript stack’u ir nori CMS, kuri natūraliai integruojasi su tavo workflow – Keystone.js tikrai verta dėmesio.

Kas iš tiesų yra headless CMS ir kodėl verta dėmesio

Prieš keletą metų daugelis iš mūsų dirbo su tradicinėmis turinio valdymo sistemomis – WordPress, Drupal, Joomla. Viską darėme vienoje vietoje: redagavome turinį, tvarkėme dizainą, konfigūravome plugins’us. Bet pasaulis pasikeitė. Dabar turime kurti ne tik svetaines, bet ir mobiliąsias aplikacijas, PWA, IoT įrenginius, digital signage ekranus. Ir štai čia tradicinės CMS pradeda girgždėti.

Headless CMS koncepcija atskiria backend’ą (kur saugomas ir valdomas turinys) nuo frontend’o (kaip tas turinys rodomas). Agility CMS yra vienas iš stipresnių žaidėjų šioje rinkoje, kuris siūlo ne tik API-first požiūrį, bet ir gana intuitivią sąsają turinio kūrėjams. Tai svarbu, nes dažnai projektuose dirba ne tik programuotojai, bet ir marketingo specialistai, content manageriai, kuriems reikia paprastos ir suprantamos aplinkos.

Praktikoje headless architektūra reiškia, kad jūsų turinys tampa platform-agnostic. Sukūrėte straipsnį? Jis gali atsirasti svetainėje, mobilėje aplikacijoje, išmaniajame laikrodyje ar net automobilio ekrane. Vieną kartą sukuriate, daug kartų naudojate – skamba kaip svajonė, bet realybėje yra nemažai niuansų.

Kodėl pasirinkti būtent Agility CMS

Rinkoje yra Contentful, Strapi, Sanity ir dar keliolika kitų sprendimų. Kodėl turėčiau rinktis Agility? Šis klausimas kilo ir man, kai pirmą kartą vertinau galimybes vienam e-commerce projektui.

Agility išsiskiria tuo, kad turi labai stiprų page management funkcionalumą. Tai ne tik content repository – čia galite kurti visą svetainės struktūrą, valdyti URL hierarchiją, nustatyti meta duomenis. Kiti headless sprendimai dažnai palieka šiuos dalykus frontend’o kūrėjų atsakomybei, o Agility suteikia tam įrankius iš dėžės.

Dar vienas pliusas – jų SDK bibliotekos JavaScript, .NET, React, Next.js ir kitiems framework’ams. Dokumentacija tikrai gera, nors kartais trūksta edge case pavyzdžių. Bet community forumas gana aktyvus, tad paprastai atsakymus randi greitai.

Pricing modelis yra konkurencingas, nors ne pigiausias. Free tier’as leidžia išbandyti sistemą su vienu projektu ir ribotu API request’ų skaičiumi. Production projektams reikės mokėti nuo ~500 USD per mėnesį, priklausomai nuo traffic’o ir funkcionalumo. Tai ne WordPress hosting’o kaina, bet jei projektas rimtas – investicija atsiperkanti.

Techninis setup’as ir pirmieji žingsniai

Pradėti su Agility nėra sudėtinga, bet reikia suprasti architektūrą. Pirmiausia sukuriate instance Agility dashboard’e. Gausite API keys – Content Fetch API key (read-only) ir Management API key (full access). Šiuos raktus saugokite kaip akies vyzdį, ypač management key.

Projekto struktūra Agility prasideda nuo Content Models. Tai iš esmės schema, apibrėžianti, kokius laukus turės jūsų content type’ai. Pavyzdžiui, blog post modelis gali turėti: title (text), slug (text), content (rich text), featured image (media), author (reference), publish date (date/time).

„`javascript
// Pavyzdinis Agility SDK setup Next.js projekte
import agility from ‘@agility/content-fetch’

const api = agility.getApi({
guid: process.env.AGILITY_GUID,
apiKey: process.env.AGILITY_API_KEY,
isPreview: false
});

export async function getStaticProps() {
const blogPosts = await api.getContentList({
referenceName: ‘blogposts’,
languageCode: ‘en-us’,
take: 10
});

return {
props: {
posts: blogPosts.items
},
revalidate: 60 // ISR su 60 sekundžių cache
}
}
„`

Vienas dalykas, kurį pastebėjau – Agility turi dviejų tipų content: Content Items (standalone turinys) ir Pages (struktūrizuotos svetainės puslapiai su modules). Pradžioje tai gali atrodyti sudėtinga, bet iš tiesų suteikia daug lankstumo. Content Items naudojate duomenų saugojimui, o Pages – svetainės struktūrai.

Content modeling strategija ir best practices

Čia prasideda tikroji magija arba košmaras – priklausomai nuo to, kaip suplanuosite content modelius. Mačiau projektų, kur content models buvo sukurti ad-hoc, ir po pusės metų niekas nebegalėjo suprasti, kas už ką atsakingas.

Pirmiausia – planuokite iš anksto. Prieš kuriant modelius Agility, nubraižykite content architecture diagramą. Kokie bus pagrindiniai content type’ai? Kaip jie susiję tarpusavyje? Ar reikės reusable komponentų?

Pavyzdžiui, e-commerce projekte turėjome:
– Product (pagrindinis produkto modelis)
– Product Category (kategorijos su hierarchija)
– Product Variant (spalvos, dydžiai)
– Product Review (atsiliepimas, reference į Product)
– Promo Banner (reusable marketing content)

Svarbu naudoti references protingai. Agility leidžia linked content – galite susieti vieną content item su kitu. Bet per daug nested references gali sulėtinti API response’us. Jei matote, kad fetch’inant vieną puslapį reikia 5-6 nested API calls – laikas refactorinti.

Dar vienas patarimas – naudokite naming conventions. Mes nusprendėme visus content models vardinti PascalCase, o reference names – camelCase. Smulkmena, bet kai projekte dirba 5 developeriai, tokie standartai išgelbsti nuo chaoso.

Frontend integracija su React ir Next.js

Agility puikiai draugauja su React ekosistema, ypač Next.js. Jie net turi oficialų starter template, kurį galite clone’inti ir pradėti dirbti. Bet real-world projektuose paprastai reikia custom setup’o.

Pagrindinis challenge’as – kaip efektyviai fetch’inti duomenis ir cache’inti juos. Agility API yra gana greitas, bet jei kiekvieną kartą kraunate visą page structure su visais modules – bus lėtai.

Next.js ISR (Incremental Static Regeneration) yra idealus sprendimas. Generuojate static pages build time, bet nustatote revalidation intervalą. Pavyzdžiui, blog’o puslapiai revaliduojami kas 60 sekundžių. Tai reiškia, kad turinys atsinaujina automatiškai, bet vartotojai gauna cached versiją.

„`javascript
// Dynamic routing su Agility pages
export async function getStaticPaths() {
const sitemap = await api.getSitemapFlat({
channelName: ‘website’,
languageCode: ‘en-us’
});

const paths = Object.keys(sitemap).map(path => ({
params: { slug: path.split(‘/’).filter(Boolean) }
}));

return {
paths,
fallback: ‘blocking’
}
}
„`

Fallback ‘blocking’ reiškia, kad jei puslapis nebuvo pre-rendered, Next.js jį sugeneruos on-demand ir cache’ins. Tai puikiai veikia content-heavy svetainėms, kur turite šimtus ar tūkstančius puslapių.

Module system Agility yra galingas, bet reikia disciplinos. Kiekvienas page module (hero section, content grid, testimonials) turėtų būti standalone React komponentas. Mes sukūrėme module resolver’į, kuris dinamiškai render’ina modules pagal page definition:

„`javascript
const ModuleResolver = ({ modules }) => {
return modules.map((module, index) => {
const Component = moduleComponents[module.module];
if (!Component) {
console.warn(`Module ${module.module} not found`);
return null;
}
return ;
});
}
„`

Performance optimization ir caching strategijos

Headless architektūra suteikia daug performance privalumų, bet tik jei tinkamai sukonfigūruojate. Agility API turi built-in CDN, bet tai nereiškia, kad galite ignoruoti optimizaciją.

Pirmiausia – minimize API calls. Jei jums reikia 10 blog post’ų, nefetch’inkite jų po vieną. Naudokite getContentList su pagination. Jei reikia related content, naudokite depth parametrą, kad gautumėte linked items viename request’e.

Image optimization yra kritinė. Agility Media Manager saugo originalius failus, bet jūs turėtumėte naudoti image transformation API. Galite nurodyti width, height, quality, format on-the-fly:

„`javascript
const optimizedImageUrl = `${imageUrl}?w=800&h=600&q=80&format=webp`;
„`

Mes projekte naudojome Next.js Image komponentą su Agility images, ir rezultatai buvo įspūdingi – page load time sumažėjo ~40%.

Caching strategija turėtų būti multi-layer:
1. CDN level (Agility + Vercel/Netlify CDN)
2. Application level (React Query arba SWR)
3. Browser level (proper cache headers)

Vienas trikis – naudokite stale-while-revalidate pattern’ą. Vartotojas gauna cached content iš karto, o background’e fetch’inama fresh data. Jei pasikeitė – UI update’inasi. Jei ne – vartotojas net nepastebėjo delay’aus.

Preview mode ir content editor patirtis

Vienas iš didžiausių headless CMS challenge’ų – kaip content editoriai gali preview’inti savo pakeitimus prieš publikuojant? Agility turi inline preview funkcionalumą, bet reikia jį tinkamai setup’inti.

Next.js turi built-in preview mode, kuris puikiai veikia su Agility. Idėja paprasta – sukuriate preview API route, kuris nustato preview cookies ir redirect’ina į preview versiją:

„`javascript
// pages/api/preview.js
export default async function handler(req, res) {
const { ContentID, slug } = req.query;

// Validate request
if (!ContentID) {
return res.status(401).json({ message: ‘Invalid token’ });
}

res.setPreviewData({
contentID: ContentID
});

res.redirect(slug || ‘/’);
}
„`

Agility dashboard’e sukonfiguruojate preview URL, ir content editoriai gali spausti „Preview” mygtuką – atsidaro jūsų staging/preview environment su draft content.

Bet yra niuansas – preview mode fetch’ina iš Preview API, kuris yra lėtesnis nei production Content Fetch API. Taip pat preview content nėra cache’inamas. Tai reiškia, kad preview environment bus lėtesnis, ir reikia apie tai informuoti content team’ą.

Mes papildomai implementavome visual indicators preview mode – geltoną banner’į viršuje, kuris rodo „You are viewing unpublished content”. Smulkmena, bet padeda išvengti painiavos.

Multilingual content ir lokalizacija

Jei projektas tarptautinis, Agility multilingual funkcionalumas bus labai naudingas. Sistema palaiko multiple languages ir locales, bet setup’as reikalauja planavimo.

Agility naudoja language code koncepciją – kiekvienam content item galite turėti skirtingas versijas skirtingomis kalbomis. Bet ne viskas verčiama automatiškai (deja, nėra AI magic). Content editoriai turi rankiniu būdu kurti translations.

Praktikoje tai atrodo taip:

„`javascript
const getLocalizedContent = async (locale) => {
const content = await api.getContentList({
referenceName: ‘blogposts’,
languageCode: locale, // ‘en-us’, ‘lt-lt’, ‘de-de’
take: 10
});

return content.items;
}
„`

Vienas challenge’as – fallback strategija. Kas nutinka, jei content item neturi lietuviškos versijos? Mes implementavome tokią logiką:
1. Bandome fetch’inti pageidaujama kalba
2. Jei neegzistuoja – fetch’iname default language (en-us)
3. Jei ir to nėra – rodom error state

Dar viena rekomendacija – naudokite locale-specific URL struktūrą. Ne `/blog/post-title`, o `/en/blog/post-title` arba `/lt/blog/post-title`. Tai pagerina SEO ir user experience. Next.js i18n routing puikiai tam tinka.

Ką daryti, kai viskas veikia (arba neveikia)

Baigiant šį technical deep-dive, noriu pasidalinti keliais insights, kuriuos išmokau hard way. Agility CMS yra solid sprendimas, bet kaip ir bet kuri technologija, turi savo quirks.

Pirmiausia – monitoring yra kritinis. Setup’inkite API error tracking (Sentry, LogRocket). Agility API kartais gali turėti rate limiting issues arba timeout’us, ypač jei fetch’inate daug nested content. Turėkite retry logic ir graceful degradation.

Antra – versioning ir backup’ai. Agility turi content versioning, bet ne taip robust kaip Git. Jei dirbate su kritiniais projektais, apsvarstykite periodic content export į JSON/backup storage. Mes tai darėme kas naktį per scheduled job.

Trečia – developer experience. Sukurkite local development workflow, kuris nereikalauja constant API calls. Mock data, fixtures, Storybook komponentams – visa tai leidžia dirbti greičiau ir efektyviau.

Ketvirta – documentation. Dokumentuokite savo content models, module’ius, API integration patterns. Po metų niekas neatsimins, kodėl tam tikras field’as buvo pridėtas arba kaip veikia specific module. README failai, code comments, architecture decision records – visa tai atsipirks.

Ir galiausiai – community. Agility turi aktyvų Slack channel’ą ir Discord serverį. Nebijokit užduoti klausimų, dalintis problemomis. Dažnai kas nors jau yra susidūręs su panašiu challenge’u ir gali pasidalinti solution.

Headless CMS implementacija nėra sprint’as – tai marathon’as. Bet su tinkamu planavimu, solid architecture ir continuous optimization, Agility CMS gali būti puikus foundation jūsų digital ecosystem’ai. Ar verta investicijos? Jei kuriate modern, multi-channel digital experience – definityviai taip.